***

Kitą dieną universitete pravedžiau nenumatytą sau pačiai ir, įtariu studentams, paskaitą apie senovės Aigipto (tada dar taip jį vadinome) simboliką. Kokie hieroglifai ar ženklai jiems įsiminė, ką atsimena iš kurso apie jų prasmę anais laikais, ar pastebi jų apraiškas dabar. Sulaukiau krūvos pasisakymų ir gausybės klausimų. Į dalį jų atsakiau, į dalį - paslaptingai nusišypsojau ir patariau patiems pamąstyti. Apibrėžiau rašinių temas, literatūrą, leidau kreiptis į mane prireikus, ir paleidau į margą svietą rinkti medžiagos. Mat supratau, kaip lengva juos sudominti.
Ir jie knaisiojosi, stropesnieji daugiau, tinginiai mažiau, rinko medžiagą, skaitė mano paskolintas knygas ir rankraščius, buvo užsiėmę keletą savaičių. Savaičių, kurias aš prabidzenau, užsiėmusi mintimis apie savižudybę, apie tai, kokia ji lengva, palyginus su gyvenimu. Pora turtingesnių studentų, gal Laurynas ir Martynas, jei gerai pamenu, kvietėsi mane restoranan. Bet ten tenuėjau tik su vienu: Martynu, o gal Laurynu, Užsirūkiau papirosą, pasijutau jauna ir geidžiama, ir reikalinga. Nes visgi dar buvau jauna, ir nedaug metų mane skyrė nuo to tėvų turtais išbujojusio jauniklio. Linksmai plepėjau su juo, užsisakiau sau  porciją bulvinės košės su spirgais, ir naiviai numojusi ranka apmokėjau mudviejų abiejų sąskaitą (nors mintyse keikiau tą Lauryną –Martyną su jo įmantriom užkepėlėm ir desertu)... Bereikalingos išlaidos pasirodė puikia ilgalaike investicija, kadangi savo kolegą iš už atokaus stalelio stebėjo pora studentų,  ketinantys demaskuoti dėstytojos ir Martyno-Lauryno veiksmus. Taigi buvome išaiškinti, tačiau nuo to nukentėjo tik mano galantiškojo kavalieriaus savimyla.
Studentų pagarba, nežiūrint į pažymius, nežiūrint į jų gėles ar kitokias dovanėles, iš kartos į kartą. Ta vakarienė su studentu, kurio vardo nepamenu ir kuris buvo pasiryžęs viskam, o ypatingai, gavęs gerą įvertinimą, atidaryti savo gerklę papostringavimams apie dėstytojų silpnybes, atidarė man kelią universitete. Kartą Tumas per dėstytuviškas  išgertuves užsiminė apie Arakevičienės legendą, ir apie tai, kodėl tiek daug studentų renkasi paminėtosios ponios paskaitas. Kolegoms išsikikenus (nes visi buvo girdėję apie mano pasimatymą su studentu „Metropolyje“), buvo pasakyta, kad kiekvienas norėtų pasiekti dėstytojos prielankumo. Lengvai. Juk dalykas toks šalutinis ir neaktualus mūsų jaunoje šalyje mūsų jaunajai kartai. Tik pabuvojęs paskaitose, nesiryžta net „Metropoliui“. Ir tas drąsos stygius juos masina. Ir jie lanko ne Lietuvos,  bet sen. Egipto istorijos paskaitas. Tokia nuomonė vyravo kolegų tarpe, o aš pati sau galvos nebesukau, nes jaučiau, kad tikrai išmokau sudominti auditoriją. Be ypatingo triūso. Gal tai atsitiko todėl, kad man buvo visiškai nesvarbu, kas jai įdomu, buvau panirusi į mintis apie savižudybės variantus.
Tiesa, apie tą pirmąjį jų rašinių vertinimą. Laurynas ar Martynas po jo nustojo lankyti mano paskaitas, tačiau atsirado kiti studentai. Bet čia tik toliau, bėgant į priekį. Savo studentų darbuose atradau, ko nesitikėjau. Ir tai buvo merginos. Ieva Andriulaitytė.

Oras šilo,  ir mano gyvenimas taip pat pasidarė lengvas kaip niekad – jokio ruošimosi paskaitoms, jokių paauklėjimų profilaktišku mušimu iš Arakevičiaus pusės. Arakevičius ruošėsi į karą (o aš mėgavausi gyvenimu ir stiprėjau). Kariavo visi, kas netingi: lenkai rusai lietuviai. Mano vyrui buvo nesvarbu, kas jis lenkas, lietuvis ar rusas. Jam tai buvo proga parodyti, koks jis vyras. Juk vyrai gali išsireikšti tik ekstremaliose situacijose, pavyzdžiui, kare. Paskutines dienas prieš jam išeinant leidome vos ne kaip mylinti vienas kitą pora. Iš mano pusės – visada šalti užkandžiai, ir labai dažnai karšti patiekalai savanoriui, Iš Arakevičiaus – degtinėlė, cukierkos, o kartą net nulaužta apvytusi, bet visgi skleidžianti sau būdingus kvapsnius, alyvos šakelė.
Dabar manau, kad tai buvo pats nuostabiausias pavasaris mano gyvenime. Mėgavausi artėjančiomis atostogomis, Arakevičiui išėjus į karą. Ir vieną dieną užmiršau pagalvoti apie savižudybę. Mat tą dieną atsitiko trys svarbūs dalykai. Pareikalavau dekano skirti lėšų mano dėstomam dalykui, nusišypsojau išvaizdžiam vyriškiui Laisvės alėjoje, parėjusi namo radau Arakevičiaus laiškelį, jog jis netikėtai turėjo anksčiau išvykti su savo kuopa. Va, tada susikėliau batuotas kojas ant stalo šalia prirūkytos peleninės ir sėdėjau atlošusi galvą, švilpiniuodama kažkokią melodiją iš kažkokios operos . Gal “Širdys merge-elių mane vilio-oja“. Po to išmečiau nuvytusias alyvas ir iki galo atsidariau langus. Pro vieną taip persisvėriau norėdama įkvėpti gaivaus oro, jog vos neiškritau, kartu supratusi jog visai nenoriu mirti. Juk neprireikė net atsisveikinti...