---

Aš noriu tarpų. Daugtaškių, brūkšnių, nutylėtų eilučių. Jos sklidinos kur kas brandesnio ir gilesnio turinio nei visa rašliava. Bet rašliavos reikia - juk tik ji sudaro foną tuščioms eilutėms.
Turi būti baisiai nelaimingas, jei šitaip, nei iš šio, nei iš to pradedi rašyti. Kol viskas daugmaž gerai, tiesiog gyveni, savo apmąstymus ir mintis stengdamasis įdiegti į kasdienybę ar suteikti jų įgyvendinimui ateities pavidalą.
O ką reiškia būti nelaimingu? Juk jau ne paauglystė... Turbūt suvokimas, kad esi  viena ir vieniša ir kad to neištveri. Todėl puoli ieškoti praeityje kaltų žmonių, aplinkybių, kurie pasėjo gausų kliaučių derlių tavo sieloje. O aš nekenčiu klausimų apie gyvenimo prasmę, ypač, apie nuosavojo prasmingumą. Išvada – dar labiau kankinuosi.
Savižudiški pasvarstymai. Bet aš jau per sena savižudybei. O, be to, niekas manęs negailės: tik patraukys pečiais gailestingoji seselė ir sanitaras pasukios pirštą ties smilkiniu. Nėra tos dramatiškos vizijos, kurią regi prieš akis jaunas savižudis. Nėra kam parodyti, ką „Aš“ - galiu - jums – padaryti - nes - kitaip - nieko - nesugebu – padaryti - kad - jūs - įvertintumėte – „Mane“. Unikumą. Nevykėlį. Išėjusį - ne – laiku – ir - nespėjusį – nuveikti - daugybės -gražių – darbų – kurių – iš – tiesų – „Aš“ - niekada - ir - nebūčiau -ėmęsis.
Kartą, varvant nuo stogų paskutiniams žiemos likučiams, labai rimtai buvau pasiryžusi.
Prirūkytame kambaryje sunkiomis pagiriomis merdėjo Arakevičius. Ar reikia nupasakoti tą sunkią stadiją, kai didžiulis vyras, parėjęs namo ir vožtelėjęs žmonai įprastinį antausį, tamposi ant grindų ir vapa kažką apie meilę savo artimui. Vaizdas labai įprastas ir aš, kaip įprastai, parėjus vyrui nepuolu jo, šeimos maitintojo, guosti karštais pietumis. Kokie pietūs: juk rytas vėlyvas, vakardienos valgiai seniai atšalę, o ir, vargu, ar Arakevičiui sumaitintum nors samtį sriubos. Va, su tuo samčiu sriubos į kaktą gautum tikrai. Ir aš, jau seniai išmokusi gyventi su Arakevičiumi, laikausi optimalių Gyvenimo Su Arakevičiumi Saugos Taisyklių. Todėl kaistant užgautai ausiai (šito išvengti, net ir griežtai laikantis taisyklių, niekaip neįmanoma) sėdžiu prie lango ir ruošiuosi paskaitoms, svarstau, kaip sudominti studentus tuo, kas jiems – vienas semestras, o man – vos ne visas gyvenimas. Ir staiga suprantu, kaip tai juokinga. Sudominsiu aš juos, ar ne. Jų susidomėjimas išsivadės per trumpesnį laiką, nei aš įdedu į pasiruošimą jų sudominimui. Jis išsivadės greičiau nei Arakevičiaus smūgio į ausį sukeltas maudulys. Už lango klebena pavasaris, mano ruošimasis paskaitoms primena paskutinį žiemos pasispardymą, todėl užsimetusi paltą aš skubu į artimiausią krautuvėlę ir perku vyno, o po to, prisiminusi apie „meilę artimui“, paimu dar butelį degtinės ir lašinių, kurie tiks prie jos ir ... prie vyno. Raugintų agurkų yra ir namie. 
Arakevičius tikrai įvertina pagalbos ranką. Atkunta ir net sukurpia komplimentą-pamokymą apie idealią žmoną. Ir man pasidaro taip gera ir taip jauku, kad net drebu dėl šios būsenos laikinumo. Nes, žinau, kad išsisklaidžius alkoholio kerams vėl tapsiu, nebejauna, nebegražia, nebeįdomia ir niekam nebereikalinga. Aš greitai būsiu priversta išsiskirti su Šaravais, mylimas vyras į mane neatkreipė dėmesio, o prieš mane sėdi Arakevičius, kuris nepadėjo pamiršti nenusisekusios meilės, kuris mane niekina, išnaudoja, spardo ir maišo su purvais, nes aš neprieštarauju. Iš esmės ištekėjau už jo, nes nebeturėjau jėgų... meilei, savigarbai, kovai. Klaidingai maniau, kad santuoka su elegantišku, džentelmenišku vyru padės atsipeikėti. Tačiau išorinis mandagumas, geros manieros nusiplovė, kaip nekokybiškas dažas po pirmo skalbimo. Turiu bendrus namus su šiuo vyru, kuriuose ieškau atokesnio kampučio, kad ne taip dažnai pasipainiočiau jo akyse. Nepraėjo nė metai nuo mūsų santuokos... Nepraėjo nė para po mūsų santuokos, kai supratau, kad santuoka laimės nesuteikia. O kadangi jėgų pasipriešinimui nebuvo, tyliai guodžiausi savo kamputyje, kad kada nors vyras trinktels man stipriau nei įprasta. Tačiau jis mokėjo mušti.
Todėl besišypsodama Arakevičiui, kurio lūpų pakraščiuose kaupėsi seilės, kurios taškėsi, žiro į purslus, kaskart jam pateikiant svarų argumentą (apie tai, koks jis nepranokstamas kietakiaušis, ir kad jie visi gaus ir dar laižys tuos jo kietus kiaušius), lyginau, kas geriau: ar spirti jam į tuos kiaušius ir ..., ar vožtelėti ten peiliu ir ..., ar tiesiog rėžtelėti tuo peiliu sau per kokią nors storesnę kraujagyslę, ar pasiūlyti Arakevičiui savižudybę dviese, kartu su dviem peiliais, nes tada gal visi įvertintų mūsų kietakiaušiškumą. Tačiau matyt šypsojaus raminančiai, o galvojau per ilgai. Staiga išgirdau dūžtant taurę ir knarkiant galingąjį vyrą tikromis veislinėmis šnervėmis. Gailestingai nuaviau jo batus ir užkėliau kojas ant kušetės, kur bepostringaudamas ir užmigo giliu teisuolio miegu. Tada baigiau gerti vyno likučius ir antrą kartą tą dieną užsimečiau paltą, kad dar nusipirkčiau protingą mąstymą skatinančios skystos medžiagos. Tik kažkodėl nebenuėjau į tą pačią krautuvėlę. Tikriausiai gėdos jausmas dar nebuvo nuplaukęs.