Sėdžiu uošvę iš duobės iškasęs
pagal smėlio laikrodžio rodyklę.
Na, ir kas, kad rankos skystos, basos!
Daug svarbiau – kad ji visai nepyksta.
Tyli ji – matyt, atšipo dantys,
o ir aš šiek tiek tylėti moku.
Kaip gerai, kad būna lemta
išklausyt be žodžių savo žmogų,
išsikasti tą, kurio nesėjai.
Pats kasimmetis – dabar rugsėjis.
Man nebūna darbo juodo, prasto.
Sėdim: tylim apie ūkį, orą.
Taip smagu, kad skirtis nesinori.
Kiek nedaug juk reikia – tik atkasti!
iš 2017 m. bulviakasio prisiminimų