Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Vakaras buvo velniškai karštas. Miesto šviesos raibuliavo virš gatvės, ir net jeigu sustojus automobilio padangos priliptų prie asfalto, tai būtų buvę atleistina. Choru cyptelėjo nusidėvėjusios stabdžių kaladėlės. Užgeso šviesos. Rebeka Sparks atsargiai išlipo, tarytum bijodama sudrumsti tylą. Štilis. Vienintelio vidury šaligatvio augančio medžio lapai net nekrutėjo. Šnerves užpylė alyvų kvapas, jis buvo toks stiprus ir saldus, iki pykinimo saldus. Žmonės kalba apie oro temperatūrą, gal kartais apie drėgnumą, tačiau šį vakarą jis buvo tiesiog tirštas ir bet kas, kas neturėjo kondicionieriaus jautėsi tarytum žuvys kondensuoto pieno skardinėje. Veidas tapo lipnus nuo prakaito. Automobilis myktelėjo pamatęs centrinio užrakto pultelį, tarsi sakydamas „Jūs eikit, aš pasirūpinsiu savimi. “ ir pavymui pamirksėjo.  Rebeka nebuvo gražuolė: jos užpakalis galėjo pasirodyti truputį per platus, per maža nosis, tačiau su puslaisviu sijonu iki kelių jos rudos tarsi šokoladas kojos atrodė visai patraukliai. Ant pečių krito tamsūs smulkiai garbanoti plaukai. Jai galėjo būti koks 30 metų... o gal ir daugiau. Pravažiavo autobusas, vežantis girtus vyrus pas jų namuose laukiančias įpykusias žmonas. Sparks svajingai lėtu žingsniu nuėjo į didelį aukštą pastatą, ant kurio durų stiklo puikavosi užrašas „Centrinė teismo medicinos tyrimų laboratorija“. Musėmis aplipusiame šiukšlių konteineryje susipjovė dvi katės. 

  Deividas pakėlė savo rausvokas akis nuo sprindžio įstrižainės nespalvoto televizoriuko. Jo apsauginio liemenė kabojo ant kėdės, o žydrų marškinių pažastyse puikavosi prakaito dėmės.
- Sveika, Rebeka. – gal šiek tiek aptingusiai, bet šiltai pasisveikino jis, su visa kėde nuriedėdamas nuo savo gerokai per žemo staliuko.
- Sveikas, Deividai – maloniai nusišypsojo Sparks. – Kaip budėjimas? Tas velniškas karštis...
- Aha. Dieną maniau kad mirsiu. Gerklė taip ir prašosi bokalo šalto alaus.
Jie abu sinchroniškai sukikeno. Apsauginio veidas buvo iki raudonumo nugarintas saulės, o šviesūs plaukai nuo jos tik dar labiau išblukę. Ant stalo stovėjo pakelis apelsinų sulčių.
- Žinai, labiau mėgstu vermutą, bet šį vakarą... tikrai neatsispirčiau.
- Tu juk baigi ryte kartu su manim. (kost) – Deividas nukreipė akis į juodai baltą ekraniuką. Rodė robotų kovos kartojimą. Kažkoks giroskopinis robotas šokinėjo ant savo trijų hidraulinių kojų aplink kitą panašų į durno vaiko neteisingai surinktą tanką. – Gal sakau... gal po darbo užsukam į barą? – jų akys susitiko. Rebeka priėjo truputį arčiau. Šypsena apnuogino dirbtinai išbalintus dantis.
- Gal... – ore pakibo keturios ketvirtinės pauzės. Su savo kibirais koridoriaus gale subarškėjo valytoja. – General Motors Šoklys-eliminatorius laimės.
- Matei?
- Ne, tačiau praeitą kartą jis gražiai kovėsi.
- Kertam iš alaus bokalo, jog po kovos jam beliks tik šokuoti ieškant, kad kas nors jį įdarbintu kavos aparatu? –  jų akys vėl susidūrė.
- Žinai, aš... man reikia dirbti, bet...
- Tau prieš pusvalandį atvežė vieną. Mes su ponia Sintija nunešėm apačion. – šypsenos dingo.
- Aha. – Sparks atsiduso ir rankove nubraukė prakaitą nuo akių. – Bet... jei norėsi aš tau atnešiu ledukų, ten pas mane, žinai, apačioj jų pilna šaldytuve, taip kad…
- Tu tik nesirūpink dėl manęs. – jis mirktelėjo viena akimi ir prakaito lašas nubėgo skruostu.

Rebeka nusileido laipteliais į rūsį. Tikriausiai visos lavoninės yra rūsiuose. Bet šį kartą tai buvo gerai. Atplėšus sunkias metalines duris plaučius maloniai paglostė vėsuma. Spragtelėjo jungiklis ir mirksėdamos tarytum diskotekos stroboskopai užsidegė dienos šviesos lempos. Sparks apsivilko savo baltą chalatą su didele kavos dėme kampe, kurios taip ir neprisiruošė išskalbti, apsimovė vienkartines pirštines. Mirtiną tyla trikdė tiktai burzgiantys freono kompresoriai. Ji atsivarė vežimėlį prie sienos su kameromis. Taip, antroje kameroje juodame maiše gulėjo naujas klientas. Erdvaus karsto dydžio stalčius lengvai išsitraukė. Vienas patyręs judesys ir maišas ant vežimėlio. Iš formos, tai buvo vyras, tačiau visai nesunkus, dar net nespėjęs kaip reikiant atšalti. Čirkštelėjo lavonmaišio užtrauktukas. Sparks buvo trumpam sulaikiusi kvėpavimą, tačiau pakvipo tiktai gaiviu vyrišku odekolonu ir benzinu. Tikrai vyriškas kvapelis. Jam buvo gerokai virš penkiasdešimties.  Vos vos praplikę smilkiniai gražiai derėjo su  vešliais, nors ir susivėlusiais tamsiais plaukais. Giliai įkritusios akys ir ilgi antakiai žvilgsnį darė reikšmingą. Ir, kas įdomiausia, veide įstrigusi vos pastebima ironiška šypsenėlė. Lavoninėje nebuvo stebėjimo kameros. Rebeka jam irgi nusišypsojo vienu lūpų kampučiu. Durys buvo storos. Netgi priėjęs iš kitos pusės nieko neišgirstum.
- ¬Labas vakaras misteri, e... – ji pasiėmė ant stalo gulintį blanką. – misteri Braunai. – Atsiprašau už netvarką, tačiau čia taip gera ir vėsu, įvertinkite tai. Visa naktis mūsų. 
Kas nors išgirdęs tikrai ne ką pagalvotų tačiau Rebekai kartais patikdavo pasikalbėti su savo klientais. Ypač su tais, kurie nebuvo sumaitoti ir dar taip maloniai šypsojosi.
- Aš esu Rebeka Sparks. Dirbu čia. Vakar, po penkių metų pertraukos vėl pradėjau rūkyti. Norite vienos? – jos lūpose žybtelėjo LM. Visas dantų balinimas eis velniop. Vyras nieko neatsakė. – Žinau, kad nemandagu iš karto uždavinėti tokius klausimus, tačiau... kas gi jums atsitiko? – ji atsivertė kitą blanko lapą. – Jūs buvote rastas prie savo automobilio 175tame greitkelio į Las Vegasą kilometre? Ir kas gi nutiko? Gavote saulės smūgį? Sustojo širdis? Vairavote... ne... aš tikiu jumis, jūs juk nesėstumėt prie vairo išgėręs, ar ne?
Kosčiodamas užtilo kompresorius. Patalpą užliejo visiška tyla. Pagaliau prakaitas ataušo žemiau kūno paviršiaus temperatūros. Rebeka lėtai išpūtė dūmus per nosį, taip kaip ją mokė vienas kiemo chuliganėlis kai jai buvo 16 ir užgesino cigaretę į vežimėlio dugną.
- Ech... koks jūs paslaptingas... jokių dokumentų, teisių irgi nėra. Kodėl? Kaip po šimts pypkių jūs vairavote aut...
Moters akys vėl ėmė braukyti policininkų sudarytą įvykio raportą. Antakiai truputį susiraukė.
- Jūs tyčia sudeginote savo dokumentus? „Peleninėje rasti neatpažįstamai apanglėję popieriai, iš pirminės vizualinės identifikacijos galėjo būti asmens dokumentai. “ Kaip tai suprasti? Jūs nenorite, kad aš žinočiau kas jūs? Kodėl? Bet juk aš žinau, raporte... „Ant kaklo rastas asmens identifikacijos žetonas su įrašais ČARLIS BRAUNAS II RH+. (Pridedamas maišelyje Nr. 3) “ Kam gi jums deginti savo dokumentus jeigu... jūs pamiršote tą žetoną ar kaip? Nespėjote išmesti? Lėtinė sklerozė? Ar tie dokumentai ne jūsų?
Rebeka lėtai apėjo aplink stalą. Vyro batai buvo iš tikros krokodilo odos. Tikriausiai labai brangūs. Kelnės šiek tiek išpurvintos. Marškiniuose trūko apatinės bei viršutinės sagos. Kažkas čia buvo ne taip. Kažkas pradėjo neatitikti. Ji vėl pažvelgė į akis, tamsias tarsi juodo rašalo šulinys.
- Jūs pavogėte tą automobilį ir prieš mirdamas susigėdote, ir norėjote nuslėpti kas esate?
Vyras tylėjo. Kartais Sparks jausdavosi labiau detektyvu o ne lavonų mėsinėtoja.
- „ 4. 1 Aplinkybės. Daiktai rasti įvykio vietoje: kišeninis žiebtuvėlis BIC (pridedamas maišelyje Nr. 1), tuščia benzino kanistrėlė (palikta automobilyje), rašiklis (pridedamas maišelyje Nr. 2) “ .
Vėl užburzgė kompresorius.  Sparks panarinusi galvą suvaikščiojo porą atkarpų pirmyn – atgal. Užmerkė paskaudusias akis. Seno modelio lempos savo aukštadažnuminiu mirksėjimu darė savo. Ir apskritai... viskas tikriausiai buvo ne taip, kaip turėjo būti. Ji – savimi pasitikinti sveika ir visai nebjauraus charakterio moteris. Na ir kas, kad nebe pirmos jaunystės... čia, lavoninėje, naktį... niekur. Rebeka atsitūpė ir išsitraukė dar vieną cigaretę. Dabar turėjo sekti fazė „kliento striptizas“. Bendra viso kūno apžiūra. Hm... gal ir neblogai būtų jei lavonai patys mokėtų nusirengti... Kažkada kažkas jai sakė, kad toks darbas, negana to, jog bet ką romantiško susijusio su kūnu paverčia juodu cinizmu, bet dar ir sušvirkščia nemažą dozę frigidiškumo į mąstyseną.
– ¬¬Atsiprašau, ar aš jums pasirodžiau frigidiška? Rimtai... na baikit, aš juk tokia kaip ir visos. Aš irgi TAI mėgstu. Neįtikėtina, tiesa... – ir atsiduso standartiniu porno filmų atodūsiu. ¬– ne, nejuokinga.
Vienatvė – labai daug briaunų turintis dalykas. Tai greičiau ne kažkokia pasekmė o tiesiog tas būvis, kai visi, iki kažkokio lygio gali būti tavo, o tu bandai būti niekieno. Žinoma, tame yra ir žavesio, pavyzdžiui: nereikia jaudintis dėl kažko, išskyrus save ir mėgstamiausią krepšinio komandą, niekas tavęs nekontroliuoja, nelaukia kol tu pergėrusi vermuto su draugėmis grįši namo... ir iš viso niekad niekas nieko nelaukia, lauki tu. Ir, žinoma, atšalęs klientas... Rebeka užsikaitė kavos.
Pyptelėjo rankinis laikrodis. „Ka tik pakeičiau skaitmenį, kur valandas rodo. Atspėk į ką. “ Skaitmeninis, paprastas, kuklus... jau 2 metus draugauja su ta pačia baterija. Mažyte, tarsi analgino tablete.
– Kaip man gera, kaip man sveika, aš suvalgiau batareika. Palauk, nesakyk, atspėsiu ... 1? 13? am?
Ne... tai ne tokia vieta, kur gilus vakaras galėtų tapti rytu.  Būnant čia viskas turėtų dar giliau suvakarėti. Nusileisti mėnulis ir nepatekėti saulė. Užmigti visi žmones... visi televizijos kanalai užbaigti savo programas ir imti transliuoti „sniegą“ arba spalvotą kalibracinę lentelę...
– Dvidešimt penkta valanda. 
Vėl kūkčiodamas nutilo kompresorius. Ir liko... tas vos jaučiamas cypimas mirtinoje tyloje... galvoje. Tarsi neuroniniai garso filtrai palikti be darbo patys keltu trukdžius. Gal būtų geriau, jei tas kompresorius iš vis nedirbtų... nors ne. Ne. Burzgimas – nors ir sutvertas šalčiui – šilas, o ŠITA tyla veikė lyg skysto azoto dušas, palikdama tave aukščiausioje vienatvės formoje. Ir visgi kažkas buvo ne taip. Mintys kažką kabino. Neapčiuopiamo, tarsi tavo naminės katės žingsniuką per pūkuotą kilimą vidurį nakties. Sparks atsisuko į lavoną. Kažkas buvo NE TAIP jo formoje, arba... odoje. Kažkas... akys, rimtos, gilios, regis suprantančios ir norinčios pasakyti kas... ne. Darėsi sunku reguliariai kvėpuoti. Atrodė, kad tas jausmas... nuojauta... ne, jausmas... Lyg vaikas: saulėtą dieną iš ežero išsitraukiantis geltoną guminį ančiuką, žaidžiantis su juo ir staiga (net saulė aptemsta), suvokiantis, jog ančiukas visai ne guminis, jis TIKRAS, ir kodėl jis visą tą laiką nesipriešino nei vienam panerk - išnerk žaidimui. Rebeka nusisuko ir žengė porą žingsniukų toliau nuo viso TO... Perdžiūvo burna. Pasąmonė kažką spiegė. Ji dabar norėjo vieno dalyko. Vienintelio. Kad vėl įsijungtų kompresorius. ... kadangi ... pilnai gali būti, jog TOS AKYS ŽIŪRĖJO TIESIAI Į JĄ.



Deividas staiga pabudo, pažadintas kažkokio garso.
– Kad tave kur, blyn... štai tau ir apsauginis... – bet savikritika šitoj situacijoje buvo bevertė. Kažkas galėjo įeiti į pastatą, susikrauti porą geresnių kompiuterių ir dingti per atsarginį išėjimą.
To garso aidas tebesisuko mintyse, tarsi nevykusiai iškeptas kompaktinis diskas, iš kurio neįmanoma atskirti nei atlikėjo, nei albumo. Kažkur viršuje vėl subarškėjo nepailstanti pensinio amžiaus valytoja. Fuh... Tačiau idėja apsauginio postą padaryti tiesiai prieš stiklines duris – visiška nesąmonė. Bet kas iš lauko galėtų stebėti, kol tu išeisi į tualetą ir prasmukti į vidų. Bet kas... 
Buvo truputis po pirmos. Kaip reikės pratempti visą naktį? Ir iš viso, reikėtų susirasti normalų darbą. Toksai režimas gali bet ką išvesti iš proto. Išsiderina realaus laiko ir biolaikrodžio skalės, ir kuo toliau tuo labiau diena bei naktis ima reikšti tik šviesą ar tamsą lauke, bei televizijos programų įdomumą einamuoju momentu.  O miegas, negaunantis savo duoklės ima tau kerštauti per visus galus ir skyles. Televizoriukas, savaime suprantama rodė tiesiog „sniegą“, arba, kaimynų vaikio nuomone, vizualinį modemo signalą, kuriuo Kanados slaptosios tarnybos perduoda duomenis savo šnipams. Deja, net pats kaimynų vaikis nesijaučia tiek trenktas, jog tai patikrintų.
Deividas jau buvo bepiląs paskutinį sulčių lašelį į puoduką, kai pastebėjo, jog jis pilnas dar garuojančios arbatos. Rebeka... Žinoma, ji jam patiko. Na ir kas, kad šiek tiek vyresnė. Kvailiukė, galėjo pažadinti, o jeigu patikrinimas atvažiuotų... viso gero darbui. Vieninteliam darbui. Oras buvo maloniai atvėsęs ir postiprė arbata pasirodė iš tikrųjų kur kas geresnė idėja nei gerklę ėdančios sultys.  Tačiau... tai kas atrodė arbata, liežuviui pasirodė daug panašiau į tiesiog karštą vandenį su cukrumi. Deividas nemėgo tiesiog karšto vandens su cukrumi. Kažkokia nesąmonė.
Miegas vėl sliūkino artyn, todėl Deividas pasiėmė prožektorių, užrakino centrinio įėjimo duris, ir, dėl viso pikto, išėjo pasivaikščioti tamsiais koridoriais. Jam nepatiko šviesa. Kai tu esi matomas, o koks nors vagilius gali sau ramiausiai tūnoti šešėlyje ir laukti kol tu pasišalinsi – geriau lygiavertis žaidimas.


Valytoja Sintija, garbaus amžiaus moteriškė, velniškai pavargo kol išvalė pirmus tris aukštus, todėl tiesiog prigulė ant suolo trečiame aukšte ir trupučiuką nusnūdo.


Rebeka stovėjo nugarą įrėmusi į metalines duris, kitoje jų pusėje. Velniškai norėjosi rūkyti. Cigaretės – viduje, ant staliuko. ”Tai visiška beprotybė, aš pervargau, man kažkas darosi. “ Visgi nuo idėjos grįžti vidun darėsi negera. „Gal eiti pasišnekučiuoti su Deividu? “ Tačiau mažiausiai norėjosi pasirodyti jam lyg nesavai. Nors... jis irgi dirba naktinį darbą, ir turėtų suprasti, kad kartais tokiais momentais, žmones būna jautresni ir labiau pažeidžiami blogų minčių.
Durys buvo šaltos. Sparks, pati to nesuvokdama, laikė jas užbarikadavusi savo nugara. Raktas tebebuvo kišenėje. Ji užrakino duris. „Gerbiamoji tesimo medicinos eksperte, Sparks, ar neišduotumėte paslapties kiek metų jau čia dirbate? “ „Daug... “ „Tai ką po velnių tu dabar darai? “ „Nieko... “ „Baik, juk tai vaikiška. Nejaugi tu tikiesi, kad judviem besišnekučiuojant JIS pasistengs pabėgti. Kada paskutinį sykį lavonas buvo pabėgęs iš lavoninės? “ „Ne, tiesiog... “ „Tu dabar pat, įkiši tą raktą atgal, atrakinsi duris, prieisi prie JO ir... “ „Ir? “ „Ir... na, tiesiog tęsi savo darbą. “ Dar vaikystėje toks pokalbis su savimi labai padėdavo. Dabar kažkas buvo ne taip. Pokalbis nesimezgė ir nedavė rezultatų. Rebeka tiesiog pakilo laiptukais pas Deividą.
Postas buvo tuščias. Tušti koridoriai, blankiai apšviesti trisdešimties vatų lempučių. Ir ta žudanti tyla. Lauke, už stiklinių durų matėsi tuščios gatvės ir nejudantys medžiai. Viskas taip paprasta: brūkšteli raštelį „Deividai, išėjau namo, prastai jaučiuosi. Rebeka“ Bet... tai būtų pralaimėjimas prieš patį juokingiausią dalyką – kažkokią kvailą vaikišką baimę. Ji dar sykį pažvelgė į laiptelius, vedančius žemyn. Kažkas tyliai viduje maldavo: „Rebeka... ne... nereikia. Prašau, nors vieną kartą, tiesiog pasiduok, išeik. “  Tačiau... buvo vienas, stipresnis jausmas, stipresnis už baimę, ir netgi už norą sau kažką įrodyti. Tai tas jausmas, kuris priverčia mažus vaikus, išjungus šviesą, pirmą kartą nebėgti iš kambario, o likti jame ir drebančia širdimi klausytis. Tai jausmas, kuris kartais pasuka automobilio vairą į gūdžius miškus arba verčia patamsyje tyrinėti savo siluetą veidrodyje ir klausti: „Kas ten? Ar ten aš? Ar ten yra čia? “ Nors ir nelengvai, vienas po kito maži betoniniai laiptukai lietė batų padus. Rebeka sustojo prie storų metalinių durų. Blanki šviesa sklido iš viršaus ir jos pirštai atsargiai palietė šaltą metalą, tarsi tai būtų mylimo vyro krūtinė arba luitas aukso. Bet tai buvo dar daugiau. Tai buvo penki centimetrai nuo ten, kur ji labiausiai bijojo būti visame pasaulyje. Ji lėtai priglaudė savo ausį prie durų, nors ir puikiai žinodama, jog neišgirstų net knarkiančio statybininko viduje, ir tyliai sušnabždėjo „Aš sugrįžau. Brangusis... tu... “ Ji negirdimai pasuko raktą spynoje, „ ... tikriausiai... nelauki manęs, tiesa? Juk taip mane išgąsdinai... bet... Brangusis, aš čia. Aš vėl čia. Ar žinojai tai? Ar jauti mano šiltą kvėpavimą per šitas plienines duris? Ar... „ uždėjo ranką ant rankenos. Stingdantis šaltis atrodo pakilo ja ir tarsi morfijus sutvardė virpantį kvėpavimą “... žinai KODĖL aš sugrįžau? Ne? Supranti... aš palikau savo cigaretes. Ir aš labai, labai, labai noriu rūkyti. “ Ji palenkė galvą, atidarė duris, įėjo, uždarė duris už savęs. Teliko pakelti galvą.


Tačiau buvo dar vienas svarbus žmogus. Tai Arturas Freilis, darbe dar pravardžiuojamas dyzeliu, dėl savo keistoko balso. Ir šiąnakt jis buvo nervuotas. Neseniai šuniuko (arba, kaip jis labiau mėgo vadinti – rujojančio vilko) stiliuje patvarkęs savo žmoną, gulėjo nuogas atmerktomis akimis savo lovoje ir nervavosi. Nes jų namo architektas buvo tikrų tikriausias daunligės įsikūnijimas. Juodos čerpės. Vai vai kaip gražu. Tik štai viena menkutė problemėlė. Visas namas per dieną tiek prikaista, kad dabar, gulint šitaip prakaitas pila tarsi katiną priėdusį musmirių. Namas – fritiūrinė. Dėkui, labai dėkui.
Jis greitai atsikėlė iš lovos nubindzenęs į virtuvę atėmė iš šaldytuvo paskutinį butelį alaus. Parūkė. O miegas, tarsi sovietinis autobusas, sugedo kažkur pakeliui pas jį. Kambaryje, knarkė patenkinta žmona. Beliko tik įsijungti kompiuterį ir užsidėjus ausines klausyti muzikos ar šiaip klaidžioti begaliniuose informacijos labirintuose, ieškant kokios nors mokslinės medžiagos, kuri praverstų darbui.

Staiga kažkas pabaksnojo jam per petį. Freilis, žinoma, krūptelėjo.  Žmona laikė rankose skambantį mobiliaką ir per miegus kažką murmėjo. 
- Laba d... vakaras. Čia... jūs manęs nepažįstate... bet, aš esu Viktorija Braun. Čarlio Brauno žmona...
- Atsiprašau, tikriausiai būsite ne čia pa...
- ... laukite. Jus... – balsas trumam užsikirto – jūs būsite... Dyzelis, tiesa?
- Hm? Šiaip aš Arturas Freilis, bet... taip tai aš, Dyzelis. Iš kur jus gavote šį numerį?
- Aš, aš jį radau savo vyro užrašų knygutėje, ten buvo daug... ee... jo bendradarbių tikriausiai ir... – moteris kitame laido gale buvo ryškiai susierzinusi ir dar, negana to, ganėtinai garsiai šnopavo.
- Palaukite, prašau... dar sykį, koks jūsų vyro vardas?
- Čarlis Braunas.

Braunas, braunas... be abejo buvo kažkoks braunas. Jis skambino galvoje visais varpais, tik neaišku, kuriame pusrutulyje. Netgi budėjimo grafikuose niekas nerašydavo vardų ir pavardžių. Tik pravardes. Keista? Nei trupučio. Čiarlis... na žinoma! Juk tai „popierinis“ Adolfo vardas. Jau prieš gerus porą metų jis nusiskuto tuos idiotiškus ūselius, bet ne pravardę.

- A!.. Na žinoma, taip... ee... Čarlis... taip, mes su juo dirbame kartu tik... m... skirtingose cechuose, o kas atsitiko? – Freilio žmona nusvirduliavo atgal į lovą.
- Suprantate... velnias, juk aš tikriausiai pažadinau jus, aš labai atsiprašau, gal...
- Tęskite. – Arturas stipriau prispaudė mobiliaką prie ausies.
- Matote, mano vyras, jis... negrįžo šį vakarą namo. Ir, ir jo mobilusis telefonas... – balsas dar sykį užlūžo -  išjungtas ir aš negaliu jam prisiskambinti, todėl... Aš, gal jisai, pamaniau, gal jis pas jus, ka nors švenčiate, ak... kokia nesąmonė...
- Ne, jo nėra pas mane. Apgailestauju. – jie abu porai sekundžių nutilo.
- Aš... aš – pagaliau užspaustas kūkčiojimas prasiveržė – aš labai bijau... jis anksčiu buvo alkoholikas, ir... gal jis dabar kur girtas bare... vėl bus sumuštas per savo aršų būdą.. arba...

Dyzeliui iš tikrųjų šiek tiek pagailo Adolfo žmonos. Bet senis... jis buvo energingas ir drąsus žmogus. Bėdos jo vengdavo, nes nei vienai iki šiol nebuvo pasisekę nors kiek jį palaužti. Ir pareigingas, žinoma... penktos laboratorijos atsakingas. O dėl alkoholio... kažkokia nesąmonė. Jis net šampano negerdavo per šventes. Tiesa... sykį gėrė alaus, tada, kai buvo persivalgęs pupelių su padažu.

- Atleiskite, man tikrai labai gaila, aš paskambinsiu kitiems bendradarbiams... paklausinėsiu. Jis jums nieko neminėjo? - Freilis paėmė dar gurkšniuką alaus.
- Sakė... jis sakė, jog grįš anksčiau namo. Aš... mh... aš jam iškepiau pyragą. – ji nebetvardė ašarų. – Prašau, padėkite man... suraskite jį, net... net jei jis...


Gurkšniukas užstrigo. Mintis perskrodė galvą, ištaškydama Freilį ant jo paties klijuotų tapetų. Mobilusis telefonas atsargiai nukrito ant grindų. Rankos ėmė drebėti. „Ne, ne... tik ne tai. Seni, parašau, tik ne tai... “ Darėsi šalta. TAI, jei tai buvo iš tikrųjų, prilygo tavo vaikui, žaidžiančiam su degtukais trinitrotolueno sandėlyje, arba paskutinių tavo būrio kareivių rusiškos ruletės finalui. Freilis pašoko, čiupo mobiliaką, greitai surinko numerį.
- Mhhh – po ilgos pauzės atsiliepė kitame laido gale.
- Čia Dyzelis.
- M m.
- Adolfas šį vakarą negrįžo namo.
- M? Tai ka man dabar daryti?
- ...
- Ir iš vis prie ko čia... – balsas nutilo. Suvokimas to, ko visą laiką labiausiai bijojai, netrunka nusiristi net užmiegotais smegenų vingiais. – ne ne ne ne ne. tu juk nenori pasakyti...
- Nenoriu. Bet aš labai bijau, jog „šis tas“ atsitiko.
- Aš... mums... mums reikia susitikti.
- Tai ne. Atvažiuosiu prie parko centre. Visi žino tą vietą. Po 40 minučių. Man toliausiai važiuoti, todėl tu paskambink kitiems.  Pabandykite išsiaiškinti kur jis... turiu omenyje visas nuovadas, barus, lavonines, net prakeiktas blaivyklas, jei to prireiks. Pasiimk savo koltą.
- Ką, k... gerai. Gerai, tu tik spausk pas mus. Aš toliau viskuo pasirūpinsiu... Sušiktas eksperimentas. Žmogau, mums galas. Mes šalti kalakutai. 
- Dar ne.
- Dieve, man reikia išgerti. Spaudimas pakilo. Po 40 minučių... prie parko...

Žmonos siluetas atsisėdo lovoje.
- Kas nutiko, brangusis? – jos balsas vis dar klajojo po sapnų pasaulį.
- Nelaimė. Man reikės išvažiuoti.
- Kas? Kur?
- M... Valytoja. Taip, mūsų valytoja. Ji, vargšiukė, norėjo išvalyti pjuvenas iš staklių... ir užstrigo jose, supranti.
- O dieve, ir ją supjaustė? – žmona pakilo iš lovos ir priėjo prie jo. Akių rainelės tingiai susitraukė nuo stalinės lempos šviesos.
- Ne, žinoma, ne. Jai viskas gerai, tik... ji labai išgąsdina.
- Reikia, reikia iškviesti greitąją, ir... gaisrininkus. Jie turi įrangą, mačiau per televiziją kaip...
- Ne, nereikia. Darbo inspekcija ir...
- Juk ten žmogus, o ne kokia katė!
- ... supranti, tai MANO staklės. Aš moku jas išrinkti. Taip bus geriau.
- Dieve, vargšė. Nagi, nesėdėk čia, važiuok greičiau!
- Taip, taip... žinoma. Ir e... gal galėtum atnešti viskio iš baro?
- Viskio? Kam?
- Na... aš manau, jog po viso to ji labai norės šiek tiek išgerti...
- Viskio... taip, būtinai. O gal geriau vyno?
- Ne, viskio. Ji mėgsta viskį.



Deividas lėtai žingsniavo tamsiais koridoriais. Ore vis dar tebetvyrojo šlamančių dokumentų ir zyziančių kopijavimo aparatų kvapas. Pašvietus prožektorium, tamsiuose laboratorijų užkampiuose sublizgėdavo mikroskopai. Ant sienos kabojo schemos su įėjusių ir išėjusių iš kūno kulkų iliustracijomis ir balistinėmis lentelėmis. Deividas susirado jose ir savo ginklą. Prakeiktos prožektoriaus baterijos, jos sėdo. „Žmogus ir tamsa... “ Tai keistas jausmas. Beveik visi, savo jaunystėje bijojo tamsos, ir suaugusius žmones visgi galima suskirstyti į tuos, kurie prisijaukino tamsą, ir tuos, kurie tai vaidina. Deividas susibičiuliavo su tamsa kariuomenėje. Naktinės taktikos. Tu judi, kalbi, rūkai – tu auka. Klausaisi – tu tamsos valdovas. Ir kuo mažiau tavęs tu labiau nepastebimas gali būti. Jei dar kas nors padovanotų Semo Fisher‘io naktinio matymo akinius... Viskas susiveda į žinojimą. Bet dabar... su mirštančiu prožektorium, ir smulkiakalibriu pistoletu pašonėje, tuščiam koridoriuj Deividas nesijautė tamsos valdovu. Dar blogiau, jis nesijautė VIENAS. Skersvėjis atnešė kažkokį bjaurų kvapą. Panašų į tą, kuris maloniai nuteikia gomurį gulint dantisto kėdėje ir žiūrint į nuostabiųjų dantų grąžtų kolekciją. Kažkur lašėjo vanduo. Prožektoriaus siūlelis tik vos vos švytėjo. Apsauginis jį išjungė ir tas jausmas, kad kažkas stebi tave tik dar labiau sustiprėjo. Žingsnių aidas nebeatrodė, tik tavo paties žingsnių padarinys, tarytum kažkas skaitytų tavo mintis ir sustotų judėjęs puse sekundės prieš sustojant tau. „Ramiai, tik ramiai... “ panosėj sušnibždėjo Deividas. Bet ramybė buvo kažkur anapus ¬– atsakymas – čia pat. Juk iš tikrųjų kažko trūko, kažko, kas atsitikdavo visada, bet neįvyko šiąnakt.
Ir tada Deividas pamatė. Žalios priešgaisrinės signalizacijos lemputės apšviestas, ant laukiamojo suolo gulėjo vos įmatomas siluetas. Ranka bejėgiškai kadarojo ant grindų. Valytoja. Ji šiąnakt neišėjo namo. Širdis daužėsi lyg vidaus degimo variklio vožtuvai. Blykstelėjo galutinai išsikraunantis prožektorius, pusei sekundės apšviesdamas persisukusią valytojos galvą ir iš nosies bei burnos nutekėjusį kraują. Trakštelėjo drebančių rankų užtaisomas ginklas. Reikėjo gelbėti Rebeką, nes šitam pastate jie nebuvo dviese.


Jau buvo gerokai po antros, kai Freilis žviegiančiom padangom įlėkė į parko gatvę. Nuošaliai stovėjo Stivensono automobilis. Arturas iššoko iš mašinos jai dar nesustojus:
– Kur kiti?
– Pabėgoo.  – Stivensonas užsivertė butelį skaidraus skysčio.
– Kaip tai pabėgo? 
– Paprastai. – Jis paėmė dar gurkšnelį. Butelis jau buvo pustuštis. ¬– Susikrovė daiktus, šeimasvaikus, irpabėgo.
Freiliui atsikabino žandikaulis.
– Jų manymu, saugiau tiesiogbėgt. Oi seni... – tęsė storulis Stivensonas. Jam jau neblogai pynėsi liežuvis. – Idiotaišlapiaklyniai...
– Viešpatie... Tai ką? Mudu tik dviese?!
– Seni... netik, oNET dviese. – jis užsikosėdamas nusijuokė. – Kaip senaisgerais laikais a? Mes ir DVIESEišrūkysimšitą velniavą nuo motinosžemėspaviršiaus. Tunežinai, ką ašsenis galiu dėl motinosžemės padaryti!
– Styvai, po velnių – Arturas susiėmė už galvos. Pro langelį išlindo ranka su buteliu. Freilis poru gurkšnių pribaigė degtinę ir nusviedė butelį. ¬– Po velnių, ar nors sužinojai kur jis? – skystis maloniai degino stemplę.
– Checheche (kost, kost),  Dyzelidyzeli... ar yra kasnors, ko senas pirdžius nežinotų, tvajumat marijaešalonas... ¬– staiga Styvas surimtėjo – jis lavoninėje. Jam šiąnakt atliekamas skrodimas.
Arturas įšoko į automobilį. Sėsti prie vairo Stivensonas leido tik gavęs pilną butelį viskio.
– Duok ginklą.
Styvas tylėjo.
– Sakau duok ginklą. – storuliuko lūpos susispaudė. – Tu pamiršai ginklą?!
– Neee… tiesiog. – jis susimuistė keleivio sėdynėje ¬ – kvailasašsenis. Šovinių nebeturiu.. Kažkada norėjau pašaudyti irsupranti... BET...
Stivensonas ėmė graibyti kažkur po sėdyne ir, neišlaikęs pusiausvyros, žnegtelėjo Arturui ant kelių. Galiausiai jis ištraukė. Galima sakyti, tai buvo granata.       
– Styvai... ne, tu tikrai nesveikas, kaip mes po velnių...
– Cheche... eiii... arpameni misterį prigulk? – neišlaikęs Freilis nurijo dar porą gurkšnių viskio. O viskis tikrai buvo neprastas.


Dūmas nepaliko to malonaus prislėgimo plaučių alveolėse. Drebantys pirštai įmetė nuorūką į skardinę. Rebeka pakėlė galvą. Misteris Čarlis Braunas visu savo nedideliu ūgiu gulėjo ant vežimėlio. Ir žiūrėjo į lubas. Atrodė, jog deguonies koncentracija baigia pasiekti absoliutinį nulį, nors oras, regis, dar labiau atšalo. Tyla. Rebeka užsimovė naujas vienkartines pirštines. Per tabako dūmus prasimušė kažkoks keistas kvapas. Ji pakėlė akis aukštyn. Palubėje, aplink zirziančią lempą, sukosi vos įmatomos jaunos musytės.
Rebeka priėjo prie lavono. Atsagstė marškinius. Šnekėti nebesinorėjo, kaip tik kuo greičiau visa tai baigti. Taip, dabar pat įpilti „Mirė nuo kepenų cirozės“ arba „Širdies nepakankamumas“. Daug kas turi širdies nepakankamumą. Arba... Staiga, sugriaudama, beveik pastatytą ramybės kortų namelį, ji dirstelėjo juodas lavono akis. Nugarą nuliejo šaltis. „Ne... “
Sparks prisidegė dar vieną cigaretę. „Aš tik išgersiu kavos... “. Ji spragtelėjo elektrinio virdulio mygtuką. Užgeso viena lempa, ta, kuri kartais įkyriai mirksėdavo, tik vienas jos galas liko švytėti oranžine katodo pašvaiste. Užvirė virdulys. Per 20 sekundžių. Pilnas. Rebeka ji staigiai išjungė.
– Tu gėrei mano kavą? – isteriškai kikendama ji atsisuko į Brauną. Širdis daužėsi lyg pašėlusi.
Drebančiom rankom ji pasiėmė blanką ir pradėjo rašyti: „Diagnozė: Staigus širdies... “ Musytės... Jų darėsi vis daugiau. Jos suko ratus ne tik apie lempą. Jų buvo visur. „... nepakankamumas. “ Rebeka padėjo blanką. Nusivilko chalatą. Ir sustojo. Tik dabar ji pamatė tai, kas iš tikrųjų jai nepatiko misteryje Čarlyje Braune. Tai jo pilvas. Žinoma, daugelis pagyvenusių vyrų turi užsiauginę autoritetą, bet šitas pilvas... Jis buvo išpampęs viršuje. Skrandis... jame kažko buvo. Ir to kažko buvo daug.
Sparks dvejojo, bet mintys apie mediciną šiek tiek apramino. Smalsumas... ji atsargiai priėjo ir ranka palietė viršutinę pilvo dalį. Jis sukliunksėjo. Ten iš tikrųjų buvo kažkoks skystis. Baimė tapo antraplaniu jausmu. Rebeka patraukė lavoną ant vežimėlio šono ir apvertė. Apačioje padėjo apmusijusį bliūdelį, ir pradėjo sukti kūną, prilaikydama už kojų.
Liemuo lėtai nusviro suspausdamas skrandį, ir pro sukąstus dantis pasipylė skystis.
– O, visgi jūs truputuką gėrėte – ji negalėjo patikėti savo akimis. Mažas dezinfekcinis dubenėlis jau buvo pilnas. ¬– Šitiek deg... deg...
Labai norėjos pasakyti „degtinės“. Tačiau tai, kuo sunkiai galėjo patikėti akys, net negalėjo lygintis su tuo, ką ji užuodė. Ne, tai nebuvo degtinė. Kad ir kiek spyriojosi sveikas protas, nosis neleido apsirikti. Tai buvo benzinas.
Rebeka išsižiojo. Cigaretė pradėjo savo metro ilgio kelionę žemyn. Devynis kartus iš dešimties tokiu atveju ji turėtų užgesti, tačiau 25tąją valandą tikimybių teorija panoro specefektų. Plykstelėjo ugnis. Kojų prilaikymo netekęs Čarlis Braunas veidu smigo į dubenėlį aptaškydamas Rebeką degančiu skysčiu. Vaizdelis pranoko gražiausius siaubo filmus. Ir visgi... visų pamirštame lavoninės rūsy tūnojo kažkas, gerokai gerokai baisesnio už liepsnojančią ir klykiančią moterį.


Stivensonas atliko tarano vaidmenį. Jis, naudodamas domkratą ir nerūpestingą veido išraišką, iškūlė priekinių durų stiklą, atrakino duris ir užėjo, tarsi tai būtų jo paties sandėliukas.
– ¬Styvai, blemba!..
– Viskasgerai, žmogau, čia jau nieko nieko... – laikydamas granatą jis nubidzeno laiptukais žemyn. – nebeturėtų niekobūti.
Apsinešusiam Freilio protui tai nuskambėjo ganėtinai įtikinamai. Jie abu lėtai pravėrė sunkias metalines duris.
Iš vidaus tvoskė klaiki smarvė. Kolega Adolfas, kaip ir moteris, gulėjo ant grindų. Neblogai apdegę. Apsauginis, visas apsišlapinęs tupėjo kampe, ir kažką murmėdamas graužė pistoletą.
– Specnazas ateina! – užriko Stivensonas ir ištraukęs granatos žiedelį sviedė ją link apsauginio. Sušnypštė dujos. Trinktelėjo uždaromos durys.



9 / 11 Amerikai buvo tikrai nekokia diena. Teroristai užgrobė keturis lėktuvus. Trys iš jų pasiekė taikinį, o ketvirtas sunaikintas drąsių keleivių, arba, labiau tikėtina, numuštas naikintuvo. Žiūrint teroristinės atakos mastais, žuvo rekordinis kiekis žmonių. Į skruzdėlyną buvo įkištas pagalys ir gerai pamakaluota. Šimtams už nacionalinį saugumą atsakingų žmonių, vienu metu neblogai pasvilo subinės, ir tūkstančius kartų buvo ištarta frazė „Kodėl nebuvo nieko daroma? “. Dideliu biudžeto deficitu nepasižyminčios Jungtinės Amerikos Valstijos nemažą savo biudžeto kąsniuką nuleido antiterorizmo linkme. Didžiąją finansų dalį surijo karinio pobūdžio apsauga – perimetro stebėjimo sistemos, didelio galingumo lazeriai (jei neklystu, rekordas -  ~2000 kWh pliūpsnis per 1 milisekundę, kitaip tariant, blykst ir viskas). Buvo sustiprinta aerouostų apsauga.
Tačiau solidi dalelė kliuvo ir vidaus saugumo padaliniui, atsakingam, už teroristinių situacijų modeliavimą. Kai pasisotino tie, kas turėjo pasisotinti, prasidėjo smagūs laikai. Reikėjo daryti tai, ką reikėjo. Savanoriai imituodavo nurodytas situacijas, o spec. pajėgos ir ekspertai „atidirbinėdavo“ veiksmus. Siekiant sukurti kuo realistiškesnę situaciją, buvo pritaikyta nuostabi algų sistema: gyviems išlikusiems (o teisingiau sakant, paintball‘o markerių dažais nenutaškytiems) įkaitams visa alga, „žuvusiems“ – pusė, ir 30% premijos 20čiai %tų dalyvių, prisidėjusių prie situacijos tikroviškumo bei pratybų efektyvumo. Teroristams dvigubai didesnės algos ir 40% premijos pusei iš jų. Painu? Bet mechanizmas susireguliavo puikiai. Atsirado etatiniai „įkaitai“ ir profesionalūs „blogiečiai“. Aidėdavo riksmai. Taškydavosi dažai. Vaidyba palengva peraugo į tikras emocijas, o darbas, kažkuria savo dalimi, pavirto įdomiu žaidimu. Pusiau apleisti pramoninių rajonų pastatai akimirkomis tapdavo bankais, ambasadomis, ar netgi baltaisiais rūmais.
Štai čia į sceną išeina kuklus metodų „išrūkyk juos iš ten“ rinkinukas. Pirmas pas teroristus skuba nutukęs psichologas su neperšaunama liemene ir kalbina dantis bei dantenas. Snaiperiai, sutūpę ant gretimų namų rūko cigaretes ir per optinius taikiklius skaičiuoja langus. Firminis picos berniukas, prifarširuotas mikrofonų ir kamerų užsiima pietų pristatymu. Ir visgi, situacija dažniausiai tampa vienareikšme, kai teroristai iškelia neįvykdomus reikalavimus (pvz.: „Paleiskit top šimtą blogiausių vyrukų ir nuverskite laisvės statulą“). Lieka trys keliai: „Jūs išeinat – mes jus iššaudom. “, „Mes užeinam tyliai ir jus iššaudom. “ bei „Mes užeinam garsiai ir jus iššaudom. “ Primas – geriausias. Netekę sienų paramos blogiečiai gali būti prakiurdyti bet kurioje kūno vietoje, kurią mato taikiklio kryžiukas, ir kurios nedengia įkaito kūnas, be to, dažniausiai ir įkaitų būna mažiau. Antras irgi neblogas, nors ir retai įmanomas, o štai trečias labiausiai tikėtinas ir pats nemaloniausias. Po jo dažniausiai pusė „įkaitų“ būna išmarginti akį traukiančiomis pastelinėmis spalvomis. Reikėjo pažangesnių priemonių. Na žinoma, egzistavo ašarinės dujos, pipiriniai kvėpavimo pagardai, bet prieš gerai įsitvirtinusius „teroristus“ tai atrodydavo tarsi programuotojo bandymas išvaikyti raganosių bandą su dujų balionėliu. Vienintelis „karfentanilo ir kiti“ aerozolis, pagarsėjęs savo „spektakliu“ per Maskvos teatro įkaitų dramą, rodė neblogus rezultatus. Per porą sekundžių krenta kraujo spaudimas, apleidžia jėgos ir užslenka nerūpestingas popiečio poilsis. Vienas „įkaitas“ iš poilsio nepabudo. Vėl pakvipo svylančiais postais, ir misteris „prigulk arba prigulk“ atgulė į stalčių. Slinko metai.
Ir štai, vieną nepaprastai giedrą dieną padalinys „susipažino“ su pavojingiausiais šitos planetos žmonėmis – kariniais biochemikais ir virusologais. Prasidėjo kovinio viruso ASTM-M 127-12, kodiniu pavadinimu „Antiprozac“ bandymai. Virusas buvo išvestas iš populiariausio mutavusio gripo, įterpiant specifinį DNR kodą, kuris priverčia virusą gaminti stiprius depresantus. Veikimo principas labiau taikosi į psichologiją, nei į greitą nukenksminimą. 35 min. po tiesioginio kontakto su užkratu pradeda kilti kraujo spaudimas, trumpam pagerėja nuotaika, tačiau kartu atslenka ir vos pastebima apatija. „Teroristai“ ir „įkaitai“ prisiriša prie esamos situacijos. 50min – viruso išskiriami chemikalai paveikia nuotaikų mechanizmą, surišdami ir taip tokioje padėtyje nedidelį serotonino kiekį. Nerimas, lėtai bet užtikrintai peraugantis į neviltį. Bet kokie veiksmai ima atrodyti beverčiai. Situaciją „gelbsti tik“ nenutrūkstantys psichologo pasiūlymai pasiduoti. Ir galiausiai, 1: 05 – klaikios nuotaikos užmaskuoti, tie patys chemikalai aplimpa sigma-opiatinius smegenų receptorius, sukeldami drastišką reakcijos sulėtėjimą. Aukštas spaudimas atima jėgas. Ilgesnis delsimas sukelia paranoją, agresyvumą ir visišką disorientaciją. Dažnai netgi vaizdines haliucinacijas. Būtent 1: 05 ir vykdomas „mes ateinam su saliutais“. Rezultatai buvo pritrenkiantys: daugumoje atvejų užgrobėjai pasiduodavo arba nespėdavo paleisti nei vieno šūvio. Kartais slėpdavosi. Kartais gulėdavo susirietę į kamuoliuką ir springdami ašaromis kartodavo „Ką aš padariau... “. Vienas jaunas vyrukas, dužus langui, gavo dalinį miokardo infarktą. Ar bereikėjo ko nors geresnio?

Deja... vienintelis dalykas, apie kurį tada nepagalvojo Stivensonas, buvo karfentanilo ir antiprozac‘o sąveika. Deivido kraujo spaudimas iš superaukšto krito iki normalaus. Porai sekundžių sugrįžo jėgos.

–Seni... štaiirviskas seni! – Styvas kikeno iš džiaugsmo. – Dujosnusės, męs viską sutvarkysima ir wala...

Prasivėrė durys. Deividas tepasakė: „labai didelės boružėlės“ ir rėkdamas pakėlė ginklą. Pirmas šūvis nunešė dalį Freilio kaukolės. Antras perskrodė storuliuko gerklę. Matyt suveikė kariški refleksai. Visi kiti sulindo į storuliuko pilvą. Tyloje liko klaksėti spaudomas tuščio pistoleto gaidukas. „Boružėlės.. vsuraplinkuiboružėlės... “

Po poros valandų atvyko mistiniai žmonės geltonais skafandrais. Jie suvarė dar po porą kontrolinių šūvių į visus kūnus, viską išpurškė dezinfekcinėm priemonėm, ant sienų raudonais nitrodažais pripaišė satanizmo simbolių, ir viską susirinkę (dėl vaizdo pavogė Deivido televizoriuką) išsinešdino.

Turbūt viskas ir būtų šitaip pasibaigę, tačiau įvyko neįtikėtinas dalykas – prabudo valytoja. Galvoje spengė polifoninės melodijos. Nuo aukšto spaudimo buvo plyšę nosies kapiliarai ir didžiąją dalį veido dengė apkrešėjęs kraujas. Sienomis lakstė paradinės haliucinacijos. Ponia Sintija išropojo per galines duris ir vieno slunkiaus padedama nusigavo iki poliklinikos.

Nuo tada, iki epidemijos identifikavimo praėjo virš 48ių valandų. Žuvo apie 40ties žmonių. Antra tiek nusižudė. Staigiais kariuomenės veiksmais pavyko epidemiją lokalizuoti. Dar po 12kos valandų ir daugelio žmonių mirčių pavyko rasti priešnuodį. Tai buvo tiesiog didelė dozė beveik bet kokių antibiotikų.

Vienas verslininkas, lankęs savo sergančią motiną, spėjo išskristi į Pietų Korėją. Iš ten virusas pateko į tų pačių teroristų rankas.

Ar sakiau, jog dievinu Ameriką? Prilipęs prie ekrano žiūriu Holivudo filmus. Ypač negaliu atsispirti Tomui Kruzui. Ir Makdonaldo maistui. Norėčiau tarnauti Westpoint‘e. Nesakiau? Niekad ir nepasakysiu.
Dabar plaukiu laivu. Atrodau tarsi pasiturintis turistas. Savo dviejų megapikselių fotoaparatu pliauškinu laivo denį. Mano drabužiai tvarkingi. Barzda nuskusta. Lagamine – šiek tiek drabužių, šampūnas, rankšluostis.  Dar turiu Gilette Mach 3 skustuvą ir du flakonėlius skutimosi putų. Vienas flakonėlis – tai Gilette skutimosi želė – tikrai geras dalykas. O kitas flakonėlis... jis labai ypatingas. Tai mano visos kelionės tikslas. Mano bilietas pas Alachą. Jame veisiasi niūroka kompanija.
2005-08-11 16:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-07-22 22:19
Nuar
Skaitytojui tenka gerokai pavargti, kol surandama vieta, kur prasideda veiksmas. Tekstas perkrautas nereikalingomis detalėmis. Suprantu, kad rašyti kuriant bendrą paveikslą buvo įdomu. Skaitant atrodo kitaip.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-01 17:11
viena skruzdėlė
'Akių rainelės tingiai susitraukė' traukiasi vyzdžiai.
'jog deguonies koncentracija baigia pasiekti absoliutinį nulį, nors oras, regis, dar labiau atšalo.' kur čia priežastiniai ryšiai?
'ji dirstelėjo juodas lavono akis. Nugarą nuliejo šaltis' - hrrr.

haha:) iki šiol buvo nuotykinis stilius, bet išpampęs pilvas piktybiškai primena MIB. iki tol priminė nepiktybiškai - turbūt pats lavoninės faktas.

'25tąją valandą tikimybių teorija panoro specefektų. Plykstelėjo ugnis. Kojų prilaikymo netekęs Čarlis Braunas'

'Jis, naudodamas domkratą ir nerūpestingą veido išraišką' - stilistinis košmaras:( vertas įamžinimo.
"Žiūrint teroristinės atakos mastais, žuvo rekordinis kiekis žmonių." dar vienas.

apie ekonominius netikslumus: 'Dideliu biudžeto deficitu nepasižyminčios Jungtinės Amerikos Valstijos nemažą savo biudžeto kąsniuką nuleido antiterorizmo linkme.'
http://www.alietuvis.com/Archyvas/239/ivairenybes.html arba http://66.249.93.104/search?q=cache:fWl-PPAtW8sJ:www.ecb.int/pub/pdf/annrep/ar2004lt.pdf+amerikos+biud%C5%BEeto+deficitas&hl=lt, tingiu tvarkyt:]

"jei neklystu, rekordas -  ~2000 kWh pliūpsnis per 1 milisekundę, kitaip tariant, blykst ir viskas)." - kas neklysta?

'kalbina dantis bei dantenas' o pone dieve:(
snaiperiai neturi rūkyti:/
disorientacija - kaaas?
'Visi kiti sulindo į storuliuko pilvą' - šūviai? sulindo? į pilvą?

oi oi, gal kitą kartą perskaityk ATIDŽIAI VISKĄ :} stilius ir logika - ne tie dalykai, kurių galima nepastebėti. ypač, jei jie blogi:]

ką gi, per tris kartus su tokiom pertraukom skaitytą kūrinį sunku vertinti vientisumo ar nuoseklios įvykių sekos atžvilgiu. tiesą sakant, idėją supratau tik apytiksliai:( ir šokinėjant per tokius absurdus kaip "Žuvo apie 40ties žmonių", aišku, ką jau čia galima suprasti. nesuprantu, kaip galima tokius dalykus palikti:[

siužetas šiaip galėtų būti vidutiniškai virškinamas. neblogi dialogai, ypač tas apie valytoją ir stakles. gabalais susidomėjimas pakyla, bet op, prieini eilinę nesąmonę ir vėl užsiknisi. tai va. jei būtų be klaidų ir tvarkingai, sakyčiau, neblogai.

p.s. "Mano bilietas pas Alachą. Jame veisiasi niūroka kompanija." veisiasi kur? alache?:)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-17 11:19
viena skruzdėlė
fantastikos skyrely yra keletas veikėjų, kurių kalbos nei taisau, nei jų tekstų skaitau, nes jiems skaitytojų nuomonė visai neįdomi; kiek pamenu, ignitor kol kas nedeklaravo savo priklausomybės šiai grupei, todėl nemanau, kad negalima jam šio bei to prikišti;) kad ir kaip paradoksaliai skambėtų. bent laikas gal ne veltui gaištamas.

būna tekstų, kur klaidos iš nemokšiškumo - koks nors stiklinis metalas, penkeri mėnesiai (beje, metai tai tikrai penkeri:/) ir pan. šitas turi tokią keistą savybę - jo klaidos ne tiek stilistinės, kiek kalbinės-loginės, nepaisant bendros gana raštingos visumos. ir jų tikrai nemažai:] todėl nebaksnoti neišeina. pvz., -

'Atplėšus sunkias metalines duris plaučius maloniai paglostė vėsuma.'

arba 'baltą chalatą su didele kavos dėme kampe' kur yra chalato kampas? gal skvernas ar skverno kampas?

'Iš formos, tai buvo vyras (jau negerai), tačiau visai nesunkus, dar net nespėjęs kaip reikiant atšalti.' ir kas čia per loginė seka - nesunkus, dar nespėjęs atšalti. o atšalęs tai pasunkėtų?

'Giliai įkritusios akys ir ilgi antakiai žvilgsnį darė reikšmingą.' - o ilgi antakiai... ghm. jie tikrai reikšmingesniais žvilgsnius daro?:]

'175tame' - negera ta forma. brūkšnelio reikia.

'Moters akys vėl ėmė braukyti policininkų sudarytą įvykio raportą' oi oi. apseikim be tų blogo stiliaus grožybių;/

kanistras - tai kanistrėlis:)

'Seno modelio lempos savo aukštadažnuminiu mirksėjimu darė savo.' mirksėjimu darė savo... gh. mirksėjimas (arba lempos) darė savo - tada suprasčiau; dabar nesklandžiai skamba.

tie sakiniai apie laikrodį - nieko neįmanoma suprasti:J 'pilnai gali būti' nesakoma:( pilnai=sklidinai. išvis netikiu, kad atmerktos lavono akys (šiaip nedažnas atvejis, manau) sukelia reikšmingo žvilgsnio įsopūdį, tačiau nesukelia iš pradžių jokio nerimo... nelogiška.

ta pastraipa, kur ji _pagalvoja_ - labai jau daugtaškiuota ir trūkčiojanti. ir gramatika:}

'Kažkas galėjo įeiti į pastatą' - kas nors. arba bet kas šiuo atveju.

'realaus laiko ir biolaikrodžio skalės, ' išsiderina? skalės? pamąstykim, ar skalės išsiderina, ar rodyklės sugenda;) šiaip galima buvo paprasčiau pasakyti. 'Nors ir nelengvai, vienas po kito maži betoniniai laiptukai lietė batų padus.' - irgi panašus apvertimas; jis atrodo ne poetiškai ar originaliai, o tiesiog nelogiškai.

'neišgirstų net knarkiančio statybininko viduje' - o knarkiantį bibliotekininką arba kompiuterastą išgirstų?:)) nervinosi, ne nervavosi;/ blin, gi senas kaip žemė reikalas. hehe, žmonos siluetas atsisėdo:)) o, kaip tik veiksmas prasidėjo, bet vėl turiu nutraukti skaitymą:]

šiaip pamažinus tų keistenybių - ištaškymų ant tapetų ir t.t., visko nesuminėsi, visai neblogai skaitosi. ypač pabaiga (t.y., vidurys). prieš tai išties nelabai subalansuota, ir tie rebekos pašnekesiai per mažai natūralūs - arba per mažai makabriški. netikri...
ir kažkuri detalė patiko, hmmm... gal apie kanados šnipus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-16 18:03
IgnitOR
:). Che, girtas buvau, dėl to ir susinervinau :) Iš tikrūjų įvertinimas nėra svarbus dalykas (žinoma, malonu bet...). Daug svarbiau komentarai. To do's and not to do's taip sakant. Nerandu ka veikt, tai pats pakritikuosiu save:) Mano galva šio kūrino bėdos dvi: 1) Tai - nelabai fantastika. Teisingiau fantastiškas tik antiprozac'as (tikiuosi... ką gali žinot, gal jau kažkas panašaus yra). Ilgai galvojau kur dėt, į prozą ar į fantastiką... 2) Jis palyginus ilgokas, o pradžia nėra labai įtraukianti. Visgi serijalų daryt nenoriu (pakolkas :) Kas dėl stiliaus... kaip pastebėjo Suglumes, čia nemažai ironijos. Ir man tai patinka. Va... o palūžęs tikrai nesijaučiu. Greičiau atvirkščiai. Tobulėjimui ribų nėra. (jei nuskambėjau kaip grafomanas, tai atsiuskite emeilu kokia pjavke ar čiulbana:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-14 11:15
Tylusis monstras
Ir man taip pat šitas kūrinys paliko neblogą įspūdį. Be reikalo jis taip žemai "nubuksuotas".
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-14 00:35
PhoBos
Visiškai nepelnytai nuvertintas. Mano nuomone, čia pasireiškia viena didžiausių rasyk.lt bėdų. Jau geriau tegu būna filosofinės blevyzgos, ar koks tai grotestiškas (grotestinis?) vaizdelis, bet bent jau stilius jo tegu būna nepriekaištingas. Ane? O kai tik žmogus pabando kažką rimtesnio rašyti, t.y. kuria charakterius (gal kiek dirbtinius), konstruoja siužetą (nu gal ir holivudišką), tai iškart atlekia didieji kritikai ir parodo kaip jie puikiai moka ieškoti stiliaus ir loginių klaidų. Taip toli nenukeliausi.. Geras šitas darbas. Žinoma, taisytinas, bet geras. Įdomu skaityti, įtraukia. Man labai retai rašyk prozoje (turiu omeny ir fantastiką) patinka dialogai. Daugelis juos tiesiog nenatūraliai konstruoja, lipdo ir mėšlas gaunasi. Čia gi - viskas normaliai. Autorius pagauna tą kažką, kas padeda tekstui išlikti gyvam ir dinamiškam. Šiaip, manau, labai įtaigiai sukurta lavoninės atmosfera. Čia galbūt netgi stipriausia šio kūrinio dalis. Retai kažką panašaus šiam saite randu. Blogai tik kad pats autorius leidžiasi taip lengvai palaužiamas. Nes man atrodo, kad balsavusieji yra šiek tiek pasimetę laike ir erdvėj :/
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-13 15:35
Suglumes
Šiaip man patiko. Tik nereikėjo tos ironijos. Jei būtum viską normaliai parašęs, būtų 'čiki' ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-13 02:18
Tylusis monstras
O man visai patiko
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-13 01:55
IgnitOR
Atsiprasau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-13 01:14
IgnitOR
Jeigu realei man sitas gaidoas is pacem neasiskaitosi :/
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-13 01:12
IgnitOR
Trinkit.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-13 01:11
IgnitOR
Atsiprasau. Daugiau tai nepasikartos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-12 17:01
Hannibaal_Barca
Ir aš palengva nagrinėjau. Tokių štai nelogiškų ir nestilingų klaidų pilnas tekstas. Na, kad ir per visą kūrinį besikartojantis "kažkas čia ne taip"
(pirmasis iš jų visiškai nemotyvuotas ir gerokai per ankstyvas). Vietomis juntamas aiškus daugtaškių perteklius.
"Tai visiška beprotybė, aš pervargau, man kažkas darosi"- kas čia dabar? Naktinė pamaina, kaip supratau? tai kokio velnio dar nė nepradėjusi dirbti jau pervargsta? O jei ne naktinė pamaina, o ekstra iškvietimas, tai kodėl nesupratau?
"Vaizdelis pranoko gražiausius siaubo filmus"- labai jau mažai pasako. Dar mažiau parodo.

Va taip panašiai per visą apsakymą. Per greitai, nemotyvuotai, faktiškai klaidingai. Kūrinys kupinas visokiausių ydų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-12 16:46
viena skruzdėlė
nagrinėju po truputį:
"Šnerves užpylė alyvų kvapas" oi.
"koks 30 metų" - kokie
"konteineryje susipjovė dvi katės" - griau pjovėsi, nes 'to momento' veiksmas nelabai pateisinamas; arba reikėtų kokio priedo - 'tuo metu', 'kaip tik' ar pan.
'veidas buvo iki raudonumo nugarintas saulės, o šviesūs plaukai nuo jos tik dar labiau išblukę' kas kas su veidu buvo? saulė nugarino?:/ plaukai - 'tik' nelogiška. aišku, kad išblukę, visada plaukai nuo saulės blunka.

ale turiu bėgt. čia kad nepamirščiau paskui, ką norėjau pasakyti...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-12 09:52
Aurimaz
Kai kuriose vietose susimėčiau, nepriskaičiau  esmės, bet šiaip darbelis puikus. Reikės kada nors perskaityti dar kartą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-11 19:47
innuendo
man patiko.
puiku
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-11 18:51
Purpsius
Ties viduriu, kur moters savijauta aprašinėjama, kažkas negerai pasirodė, bet šiaip pusė bėdos. Dėl Amerikos biudžeto deficito reikėjo rimčiau pasidomėti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą