per penktajį giedojimą
ugnis atskilo nuo titnago
šnypštė šviesa perlėštoje suknelėje
kol išlakei nuskustą gatvę
iš rieškučių užrakintų
retose tamsos šukose įstrigusi
tylos bluselė iškalbingesnė
nei sukapotos šermukšnių uogos
pirštų galiukuos ar
raudonai graviruotas
šikšnosparnio kaulas kekšės kairėj aky
nemačiau bet be ženklo mane atpažintum be žirnio
atsirėmusią į tėviškės kvapą uždžiūvusį
ant miesto roplio odos
sukniumba giedotojai
tik baltos pūslės laukinių šunų liežuviuose
per vėlu
giesmei peržengti slenkstį
jau sudygsniuoti žvilgsniai mirties žvangučiais
ne laiku
šiandien jis prisikels
bet mums neprisiskambins