Atostogos kaime (2). Can you feel my love buzz?

ATOSTOGOS KAIME

2.
Can you feel my love buzz?


Atvėriau vartelius ir sustingau, kitoje kelio pusėje išvydęs pažįstamą vietą – kaimynų kiemą. Kiekvieną jo centimetrą kadaise ištrepsėjom drauge su Gretute. Pažvelgiau į viršų – antrame aukšte būdavo Gretos kambarys – ir pamačiau užtrauktas užuolaidas. Nutariau ilgiau neužsižiopsoti ir pasukau taku link upelio, tačiau galvoje jau užstrigo viena ir ta pati plokštelė.

- Greta! – Šaukiu ir lakstau po visą kiemą. Pasislėpė, rupūžgalvė. – Nu kur tu dingai? Ei!
Dusdamas strimgalviais įvirstu į verandą.
- Va tu!
Greta užsimerkusi guli ant lovos ir nejuda. Mane iš karto apima panika.
- Greta, kas tau? Kelkis!
Jokios reakcijos. Pabandau papurtyti. Nieko.
- Baik, man visai nejuokinga!
Pasilenkiu prie jos ir įsiklausau. Panašu, kad ji nekvėpuoja! Baisiausiai susijaudinu. Jaučiuosi sutrikęs – močiutė išėjusi; gal man kviesti greitąją, o gal bėgti kažką pakviesti iš kaimynų? Bet aš nenoriu pasitraukti nuo jos! Negaliu jos vienos palikti nė sekundei, noriu pats jai padėti. Tik nežinau kaip. Atsisėdu šalia jos ir jaučiu, kad tuoj pravirksiu, ašaros jau kaupiasi akyse.
Staiga, lyg perkūnas iš giedro dangaus, ji strykteli nuo lovos, apsikabina mane, įsisiurbia į lūpas, akimirką lukteli, tada atšoka, atlapoja lauko duris ir nulekia tolyn šūkaudama:
- Simuuukas žiopliuuukas, Simuuukas žiopliuuukas… Pagauk mane!

Užlipau ant tiltelio, nuo kurio kadaise kritau. Nusviedžiau tolyn kankorėžį ir palydėjau jį akimis. Pažiūrėjau į raibuliuojantį vandenį. "... Underneath the bridge, the tarp has sprung a leak... ".
Simukas žiopliukas, pamiršo dirbtinį kvėpavimą! Tuomet man buvo devyneri, kaip ir Gretai. Mes buvom neišskiriami draugai. Tai buvo jau trečia vasara iš eilės, kai mane tėvai lyg kokį balastą iš oro baliono "išmesdavo" leisti atostogų kaime. Ir antra, kai tas atostogas man praskaidrindavo Greta. Mus nosis į nosį supažindino močiutės, suvedę abu susiraukusius ir nenustygstančius vietoje. Viskas baigėsi tuo, kad jau tą pačią dieną kartu ieškojom sraigių tarptautiniam raliui Paryžius - Dakaras.
Greta buvo mano pirmoji meilė.
Tolumoje vėl išgirdau kažkieno šauksmą, pratisą ir šiurpų.
Geri buvo laikai. Tačiau vieną vasarą viskas pasikeitė.

Beldžiu į iki skausmo pažįstamas duris. Netrukus jos atsidaro ir pasirodo ji.
- Labas.
- Labas.
- Kas buvo? – Klausiu, pamatęs, kad ji rūškana.
- Mano mama... numirė.
Pajuntu, kad kažkas įstrigo gerklėje, nebegaliu pratarti nė žodžio. Greta tiesiog paskęsta man ant peties ir puola kūkčioti.
- Avarija... Akimirksniu...
- Viskas bus gerai, - tariu beprasmius žodžius, žinodamas, kad jie nepadės.
Netikėtai prasiveria durys ir išeina Gretos močiutė.
- Sveikas, Simai. Man reikia pasišnekėti su Greta.
Sunku ją paleisti.
- Myliu tave, - tyliai sušnabždu į ausį. Labai gali būti, kad ne tik pirmą, bet ir paskutinį kartą.

Pagaliau po lietaus nedrąsiai išlindo saulė. Atsisėdęs ant tiltelio, nusiaviau batus ir įmerkiau kojas į vandenį.
Daugiau jos nebemačiau. Pokalbis su močiute užsitęsė, tad aš pasukau link kiemo pasakyti naujienos savo "babai", o sugrįžęs tespėjau pamatyti, kaip Greta išvažiuoja, ir pamojuoti. Tikrai nesigailiu, kad mano paskutiniai žodžiai jai buvo būtent tokie. Matyt, širdis jautė, kad paskui jos ilgai nematysiu, todėl jie ir išsiveržė.
"... Would you believe me when I tell you, you are the queen of my heart... ".
Paskui nieko apie ją negirdėjau. Čia, į N., daugiau nevažiavau, vis atsirasdavo kitų reikalų, daug visko nutiko. Kol pagaliau, po trejų metų, nebepajėgiau pasipriešint tėvų presingui. Ir, giliai giliai viduje, kažkokiai širdagraužai, nuolatiniam jausmui, kad kažkas liko neatlikta. Tik dabar suvokiau, kad jei tikrai būčiau nenorėjęs, būčiau čia nevažiavęs. Tačiau iš tiesų aš norėjau.
Jaučiausi kaltas, kad leidau jai išvykti neatsisveikinęs ir po to trejus metus čia nevažiavau. Norisi sakyti "Sasyska tu nedaviręs, ką sau galvojai"? Maniau, kad ir ji daugiau čia nevažiuos. Sprendžiant iš pastebėtų užtrauktų užuolaidų, gali būti, kad neapsirikau.
"... Please don't deceive me when I hurt you, it just ain't the way it seems... "
Ištraukiau kojas iš vandens ir atsistojau. Atsisukau į kiemus ir įsispitrijau į tą mįslingą kaimynų namą. Ar ten dar kas nors gyvena? Ar Gretos močiutė dar gyva? Abejones kėlė ramybė, kuria tiesiog pulsavo visas tas kiemas. Net kiemsargio Buškos nebuvo matyti, būda pūpsojo tuščia ir apleista.
Vėl nukreipiau žvilgsnį į vandenį. Kaip gera būti maža žuvyte! Atsiklaupiau ir pasilenkiau, norėdamas patyrinėti kelių karosiukų veiksmus vandenyje. Jie gali mėgautis visiška laisve ir nebijoti dėl ateities. Na, nevisai. Kai kuriems iš jų ateitis žada galą kažkieno pilve. Esmė ta, kad jie to nežino. Todėl ir nebijo, elgiasi taip, kaip jiems patinka. Nejaučia, kad grėsmė galbūt tyko jiems tiesiog už nugaros...
Staiga aš išgirdau, kad kažkas bėgte atbėga tilteliu link manęs ir panorau atsisukti, tačiau nespėjau daug pamatyti. Viskas įvyko pernelyg greitai. Akyse sušmėžavo juodas apavas ir neaiškus baltas daiktas, kurio kietumą gavau įvertinti savo paties marmūze. Įkritau į vandenį ir pajutau, kad tuoj neteksiu sąmonės. Kažkur, už milijono mylių, nudundėjo žingsniai atgal tilteliu. "It amazes me, the will of instinct". Norėjau kapanotis, bet neturėjau jėgų. Smegenys suvokė, kad tai tik upelis, už kelių žingsnių gylis turėtų būti juokingas, tačiau smūgis, kurį gavau, mane visiškai apsvaigino. Vanduo pradėjo lysti į šnerves, pajutau dusulį. Mano akys pamažu užsimerkė.

[Bus daugiau]