Net ir priešingybės turi šį tą bendro

Saulėgrąža augo senelės darže prie pat pinučių tvoros. Šaknis įleidusi į žemę, dideliais gurkšniais gėrė vandenį. Ji manė, jog būtina paskubėti, antraip godžiosios rožės bei lelijos atims progą pasisotinti giliai požemyje telkšančiu gyvybės šaltiniu. Konkuravimas buvo vienintelė veikla, kuria saulėgrąža užsiėmė. Kai tai daryti pabosdavo, tingiai stiebdavos į saulę arba repetuodavo savąjį prisistatymą. Taip, ji kasdien kurdavo vis naują posmelį apie save. Tądien jis skambėjo taip:

                      Aš, gražuolė ir puikuolė,
                      Šito daržo palikuonė.
                      Saulė šviečia man vienai,
                      Nes aplink tik stagarai.

Žinote, žmonės kartais mini antonimus. Galima sakyti, jog saulėgrąžos antonimas buvo bitė. Ji – tikra darbštuolė. Kasdien stengėsi padėti ir sunkiai sergančiai sesytei, ir savo tėvams. Suspėdavo ne tik visus darbus nudirbti, bet ir susitikti su draugais, kuriuos lepindavo dovanodama rankų darbo vaškinius žiedelius arba nuotaiką praskaidrindavo nuoširdžia šypsena.

Viena popietę, skrisdama pas draugę, bitutė dairės į šalis, ieškodama gražiausios gėlės. Akį patraukė saulėgrąža. Jos žiedadulkių gausa maloniai nustebino: ”Kaip  šaunu! Jomis galėsiu papuošti žiedelį, nulipdytą Sajakai! “ Dar nespėjo mažoji nutūpti ant žiedo, o saulėgrąža ėmė ir suskleidė žiedlapius į vidų, taip suformuodama pumpurą. „Ežiukas, susirietęs į kamuoliuką, apsigina nuo priešų, o ko siekia ji? “-pamanė bitė.

    -Kodėl taip pasielgei? – smalsavo mažytė, - juk, atstumdama aplinkinius, niekaip nepelnysi jų palankumo... nei draugystės...
    -O man ir nereikia! Aš puikiai sutariu su savimi ir to pakanka. Beje, nenoriu, kad puikiąsias žiedadulkes išnešiotum į visas puses. Tai daryti neleidžiu niekam – net vėjui. Nelįsk!
    -O tu graži. Padėk man… Žiedadulkės – būtinas elementas žiedo puošybai. Jei negausiu jų čia, vargu ar kitam darže rasiu. Ten tik samanos ir akmenėliai.
    -Tai tavo problema! Skrisk toliau ir nesitikėk, jog tau padėsiu.
    -Ačiū.
    -Už ką? Šaipais iš manęs?!
    -Ne, tiesiog džiaugiuosi, kad nepasididžiavai ir pakalbėjai su manimi. Tai didelė garbė. Žodį “ačiū” vartoju labai dažnai, nes jis pakelia nuotaiką ne tik man, bet ir aplinkiniams. Malonu, kai pastangos yra įvertinamos teigiamai… na, lik sveika, saulėgrąža! Sėkmės augant!
    -Sėkmės sėkmės!.. Skrisk iš čia!

      Skrisdama netoliese, bitė visuomet prilėkdavo šiek tiek arčiau – „juk reikia pasisveikinti su naująja drauge“- tačiau išlaikydavo saugų atstumą. Gėlės elgesys juk nenuspėjamas... Saulėgrąžai sveikintis  nebuvo malonu. Ji niršo ant bitės, nes manė, jog ši apsimetinėja, vaidindama nuoširdžią. Vienos paros įvykiai pakeitė jų mąstymą visam laikui.

      Tą naktį siautė audra. Žmonės kalbėjo, jog to dar niekad nebuvo: vasaros vidury iš dangaus pabiro ledukai, o tuo pat metu pliaupė lietus, rūgščiu vadinamas. Lietus negailėdamas plakė visus augalus, lapuose palikdamas nesimpatiškas skylutes. Nukentėjo ir saulėgrąža. Jos šaknis pagraužė lietaus rūgštis, nepalikdama vilties išgyventi. Lapeliai lengvai skrajojo nešami vėjo, kamienas suglebo... Jėgos seko taip greitai, kaip senka vanduo vonioje, ištraukus kaištį. Nepavydėtina gėlės išvaizda pribloškė bitutę. Ji ilgai galvojo, kaip galėtų padėti draugei. Džiaugsmas perskrodė širdį: „ juk už šimto meškos žingsnių nuo manojo avilio stovi daugybė šeimininko paliktų maišų su trąšomis! Gal jos išgelbės gėlytę? Pabandyti verta. ”
Nešė bitutė po vieną trąšų grūdelį, kol sukrovė baltą krūvelę aplink kamieną. Kadangi žemė dar buvo šlapia, trąšos greitai ištirpo ir įsigėrė į žemę. Pabudusi ryte, saulėgrąža negalėjo patikėti savo akimis:

    -Aš sveika! Vėl galiu matyti gražųjį pasaulį! Turbūt naktį įvyko stebuklas…
    -Ne, tai ne stebuklas. Stebuklai įvyksta savaime. Tiesiog atskraidinau keletą trąšų grūdelių…
Saulėgrąža pajuodo iš gėdos ir tyliai tarė:
    -Ačiū…

    Žmonės sako, kad juodos saulėgrąžų sėklos – tai ženklas, jog augalas jau sunoko. O gal jos vis dar prisimena bitutės žygdarbį ir  kaskart susigėsta?..