Muilas. I

Ji pasibeldė į pirmas pasitaikiusias duris, kurias atidarė žilagalvė moteris. Įdegusį veidą kirto dešimtys gilių raukšlių, kurias baltas žilų plaukų vainikas tik paryškino. Skubėdama uždaryti duris, kad vėjas nepripūstų šlapių rudeninių lapų, kažką sumurmėjusi panosėje, griebė už rankos Elisę ir įstūmė vidun. Didelėje virtuvėje buvo šilta ir jauku, girdėjosi už lango švilpaujantis vėjas, židinyje spragsinti ugnis. Elisę prie židinio nusinešė į įšalusią paklodę susuktą  Abigailę, savo vos dvejų metukų dukrytę, ėmė trinti jai kojas, sustingusias nuo lapkričio žvarbos. Senoji moteriškė tyliai kiūtojo tamsiame kampe, lyg kažko laukdama, mąstydama apie atvykėlę. Nesulaukusi nė vieno žodžio, žiūrėdama vandenyno link, lyg pati su savimi kalbėjosi:
- Dabar namai miega, tu gausi pavalgyti, sušilsi, išsimiegosi, o ryte tave parodysiu savo ponui. Jis seniai manęs prašė paieškoti naujos tarnaitės.
Elisė  patylėjusi, tebeklūpėdama prie ugnies, atsisuko į senąją  tarnaitę. Nejudriomis lupomis ji padėkojo už gerumą ir pasakė, kad tikrai jai neprošal būtų šioks toks darbas.
Senė parodė virtuvės gilumoje nebenaują lovą, padėjo švarių paklodžių, ant stalo padėjo pieno, duonos ir kopūstų sriubos. Tada ji dingo. Įsupusi į baltą paklodę Abigailę, Elisė paguldė ją.  Mažosios akys jau buvo apsunkusios po sunkios dienos. Sušilusi ir pavalgiusi ji greitai užmigo kietu ir ramiu miegu. Elisė nusimetė savo drėgnus sijonus, atsigėrė šiek tiek pieno – kūnas buvo per daug pavargęs, nesinorėjo net valgyti. Ji sėdėjo tyliai palinkusi prie ugnies. Girdėdama iš viršaus sklindantį garsų knarkimą, ji galvojo, kad kitos išeities ji neturi. Naują gyvenimą teks pradėti būtent čia. Kita vertus, tai buvo nebloga padėtis, čia karaliaus įgaliotiniai tikrai nesugalvos jos ieškoti. Jei ne jos dukra, ji seniai būtų pasidavusi, bet reikėjo kabintis į gyvenimą. Puošniausias Versalio sukneles pakeitė pilki tarnaitės sijonai, sunkius koljė ir blizgančias diademas – balta skarelė. Štai kas atsitiko gražiausiai Prancūzijos grafienei, nepaklususiai karaliui.

**

Šeima kėlėsi anksti, penktą ryte, dieną pradedami maldomis, kiekvienas nusileisdavo virtuvėn ir išsiskirstydavo kas sau – kiekvienas turėjo savo užsiėmimą. Senoji tarnaitė Magdalena, toks buvo jos vardas, pristatė Elisę šeimininkui Robertui. Tai buvo penktą dešimtį įpusėjęs šiltų akių prekybininkas. Pagalvojęs, kad jaunoji moteris tvarkinga, nors turinti pavainikį, kaip jis manė, puikiai atliks savo darbus. Ir tuoj pat ji tai įrodė. Ponią Kotryną, Elisė nustebino iššveistais puodais, pakurta ugnimi, gardžiai garuojančiais pietumis. Tai buvo kiek neįprasta šeimos nariams, kurių iš tiesų buvo nemažai. Ponas Robertas ir jo žmona Kotryna, vaikai Matas, Teresa ir Liudas, bei teta Ana, kurią mėgo nebent Teresa. Griežta katalikų šeima, nors buvo pasiturinti, savęs nelepino nei sočiais pietumis, nei kitais maloniais menkniekiais. Tačiau  šiandien ant jų stalo puikavosi prikimšta žąsis, Bretanės vynas, karšta daržovių sriuba ir net vyšnių pyragas, taip pradžiuginęs vaikus.
- Tarnai pas mus taip pat šeimos nariai, - rankos mostu ponas Robertas pakvietė Elisę prie pietų stalo.
- Mažajai reikia surasti geresnę kėdę nei ši taburetė, - pareiškė Matas, aiškiai žavėdamasis rudomis Abigalės garbanomis, - štai ši kėdė labai jai tiks.
Tiesa, ja žavėjosi ne vien jis. Abigailė buvo visų apiberta šiltais žodžiais ir visi jai maloniai  šypsojosi. Elisei patiko, kad ji ir jos dukra buvo maloniai priimtos šiuose namuose. Dabar tai naujas jos prieglobstis. Ji pasijuto ramiau ir galėjo atsiduoti darbui. Jai nebuvo sunku dirbti, anaiptol, tačiau kilmingai damai sunku buvo priprasti prie namų buities. Elisė mielai atlikinėjo pono Roberto palieptus smulkius darbelius, apsisukdavo virtuvėje ir dar į valias turėjo laisvo laiko. Dažnai ji plepėdavo su Magdalena, kuri pasirodo buvo didelė šnekutė. Senolė jai pasakodavo apie savo praeiti. Ji turėjo tris vaikus – ir visi jie mirė. Turėjo ir vyrą, bet ir jis mirė kai dar buvo labai jauna. Jau keturiasdešimtus metus ji tarnauja Roblė šeimoje. Elisė nebuvo tokia kaip kadaise, kai mėgo plepėti su bet kuo ir apie bet ką Paryžiaus salonuose. Dabar ją slėgė daug patirto vargo, nors buvo dar tik dvidešimt penkerių. Jai atrodė, kad jau viską matė gyvenime. Nei Roblė šeimai, nei senajai tarnaitei ji nepasakojo savo praeities, kad ji buvo turtingiausio Prancūzijos grafo našlė ir ją persekioja karaliaus kareiviai. Kam to reikėjo? Tik prarastų gerų žmonių pasitikėjimą.
Dažnai ponas Robertas Elisę siųsdavo nueiti į „Guobų smuklę“, nunešti laiškelį jos savininkui ponui Vincentui. Smuklė buvo miestelio pakraštyje, joje nebūdavo tvanku ar peršalta, žmonės ten eidavo atsigerti kavos, kas buvo retenybė tame krašte. Nuostabi guobų alėja metė didžiulius šešėlius ant šio medinio pastato, kurio languose žibėjo šviesos ir girdėjosi linksmas lankytojų juokas.  Ponui Vincentui patiko Elisė, ji nebuvo įkyri kaip kiti tarnai, buvo graži ir maloni, mokėjo juokauti. Dažnai jie atrasdavo bendrą kalbą ir Elisė užtrukdavo pavaišinta puodeliu kavos. Jie pastebėjo, kad juos daug kas sieja – jis taip pat buvo gyvenęs Paryžiuje, išmanė madas, keistai kalbėdavo apie dvarą ir uoliai slėpė savo pavardę. Visa tai aiškiai rodė, kad jis kažką slepia, bet Elisė nesuko galvos. Ji žinojo ką reiškia bajorui prarasti savo vardą ir pavardę – pačiai taip nutiko. Taip  pat ji suprato, kad ponas Vincentas jai jaučia nemažą simpatiją, bet pati nenorėjo veltis į jokias intrigas ar romanus. Jai rūpėjo jos dukrytė, be to reikėjo ieškoti naujo prieglobsčio. Ji neįsivaizdavo savo gyvenimo su tarnaitės drabužiais.
Roblė šeimoje didžiausią palankumą ji jautė mažajam Liudui, kurį, atrodo visi buvo pamiršę. Išblyškęs siauras veidelis rodė, kad jis nesočiai pavalgęs, o tamsūs poakiai, kad neišsimiegojęs. Nors jam buvo vos septyneri, atrodė daug aukštesnis nei jo metų vaikai. Visada tylus ir nepastebimas, globojamas Elisės jis tapo labiau pasitikintis savimi, jo skruostai paraudo, o akys ėmė žibėti.

**

1654-ųjų metų žiema nebuvo labai šalta. Jau vasario antroje pusėje ėmė rodytis žalias žemės paklotas. Naujo pavasario ženklai Elisei rodė, kad jai reikia išvykti. Bet kur? Ji net nenumanė. Atidžiai apžiūrinėdama save veidrodyje, ji nusprendė, kad yra labai sena. „Sena, bet labai graži“, - pagalvojo ji šyptelėjusi. Iš tiesų, einant gatve ne vienas kareiva ar pilvotas miestelėnas, o kartais ir drovus paauglys į ją žiūrėdavo kupini pasitikėjimo ir nepaprasto susižavėjimo – kaip ir ponas Vincentas. Atrodo, jame ji įžiebė kažką daugiau nei žavesį ar simpatiją.