***

Aš nespėjau tėvo paklausti, kodėl. Jis per daug netikėtai išėjo.
Atsimenu, kaip verkiau prie stingstančio kūno.
Po to staiga atsirado brolis kelioniniais rūbais ir pasakė, kad reikia rūpintis laidotuvėmis, ir, kad seserys galės pasirodyti tik rytoj. Mes davėm joms laiko išsiruošti ir išsipuošti į laidotuves (man geriau skamba – palydas) atidėdami jas kelioms dienoms. Juk žiema, kaip jos sakė, kūnas gali palaukti artimųjų (kokia žiema? Purvina šlapdriba). Ir aš tuo džiaugiausi, nes nenorėjau jo kišti į žemę. Taip greitai.
Aš vaikštinėjau po Šaravus. Vis užeidinėjau pas tėvą. Galvojau apie tai, kaip gera buvo, kai jis buvo čia, o pasirodė neblogai suorganizavau laidotuvinius pietus, svečių priėmimą ir velionio palydas, apskritai. Net seserims patiko. Puošnių palydėtuvių šeimininkių vaidmuo. Ir brolis joms patalkino. O aš... tylėjau. Vaikštinėjau po sodą, kiemą, stulbindama atlėkusius artimuosius. Nes ne vaikštynių metas buvo – žliurgiantis prieškalėdis. Man nusispjaut – aš turėjau gerus aulinius batus. Tėvo užsakytus. Todėl ir nunešiau nugvelbtų iš virtuvės dešrų, ir raugintų kopūstų iš podėlio batsiuvio žmonai. Naminio vyno batsiuviui. Cukraus vaikams. Tik jų šeimos kuklus džiaugsmas vakariene neilgai mane džiugino, - turėjau grįžti.
Žvakių šviesoje visą naktį ieškojau tėvo. Jis gulėjo nebylus. Palikęs man dvarą... ir nepasakęs, ką su juo daryti.
Aš nekūkčiojau, kaip seserys, kalant vinis į karstą. Mečiau, kaip priklauso, žemių į duobę. Kažkam tai reikėjo padaryti pirmam. Patežęs purvas, varvantis mano pirštais, jo žliugtelėjimas į dangtį. Tą garsą atsimenu net dabar.
Niekas nepakartojo mano gesto. Manau, kad neišsipurvintų pirštinėtų rankų – nejauku.
Bet Šaravai buvo mano – taip man jie pasakė išsivažinėdami iš ryto.
Aš taip pat turėjau išvažiuoti – Arakevičius laukė ir... siuto.
Per savaitę batsiuvys man surado prievaizdą. Per tą savaitę, kurią aš praleidau atsiprašinėdama tėvo, kad negaliu likti. Ir mąstydama, ko jis norėjo iš manęs.
Bet mindžiau patežusius takelius, įteiginėdama save, kad nemoku ūkininkauti. Ir žinodama, kad tai vien atsikalbinėjimai.
Bulvių maišas. Na, vienas, kitas kalbėjo seserų ir brolio šeimos. Jie užsuksią, padėsią, kai galėsią...
Puikiai suvokiau, kad – ne. Ne tai, kad jie retsykiais nepadėtų. Ne -  kad aš galėčiau čia apsigyventi su vyru ir neblogai tvarkytis. Visų pirma, Arakevičius šiai vietai netiko. Mano manymu. Nesistengiau gilintis, kokia būtų buvusi jo paties nuomonė. Jis nederėjo čia, neįsirašė į motinos dainos melodiją, nei į įsakmų tėvo balsą laukuose. Beje, čia nebūtų tikęs nė vienas vyras, vėlesniame gyvenime man kažką reiškęs. Iš esmės, aš juos matyt ir rinkausi pagal tai, ar jie tiktų Šaravams, ar ne. Turbūt taip ir likau viena.