Įdomi istorija

Atsirado jis šiame pasaulyje gana greit. Per penkias minutes. Pagamintas iš gero plieno, geroje dirbtuvėje… Tiesa, nebuvo vienintelis, mat pats jau tapo kopija, bet vis tiek garbingos kilmės. Išsinešė jį iš dirbtuvės pagyvenęs vyriškis… Tiesą pasakius, čia ir prasideda mūsų rakto istorija. Įdomi istorija. Tikiuosi, turėsite laiko ją išklausyti.
Pirmoji  pastovi vieta, kurioje jis atsirado, buvo didelis raktų ryšulys. Mano nuomone, labai gerai, kad naujokas čia pateko. Įvairiausių paskirčių seni ir jauni raktai jam papasakojo labai daug, mat priklausė tam pagyvenusiam vyriškiui. Kone labiausiai mūsų raktą sudomino automobilio rakteliai. Jie čia kabėjo jau kone penkis metus.
Pasirodo, jaunasis raktas buvo pagamintas ne šiaip sau. Jauniausiai šeimos sūnus jau pradėjo eiti į mokyklą, todėl jam reikėjo rakto nuo namų. Šias dienas vyriškis dar nesiryžo mažajam jį duoti, bijojo, kad pames…
Vis dėl to, ta diena išaušo. Tris dienas klausęsis vyresniųjų raktų, atsisveikino ir iškart pateko į šiltas mažo vaiko rankutes. Berniokas labai džiaugėsi raktu, kurį motina jam užkabino ant kaklo. Čia, šildomas jo krūtinės, raktas kabėjo visą laiką. Tiesa, vakarais jį nusiimdavo, bet rytą vėl skubiai užsidėdavo.
Deja, vaikas buvo mažas ir mažai kada pagalvodavo apie saugumą. Ketvirtą dieną, išėjęs iš mokyklos, žaidė prie namų su draugais. Vaikui bėgant raktas džiaugsmingai šokinėjo ir skaudžiai trinktelėjo vaikui į krūtinę. Berniokas per daug negalvodamas jį nusiėmė ir įsidėjo į kišenę. Bet, kaip jau turbūt atspėjote, kišenė buvo negili ir raktas netrukus iškrito.
To kritimo jis ilgai nepamirš. Vargšelis skriejo iš gero pusmetrio aukščio ir skaudžiai trinktelėjo į kietą žemę. Ir veltui laukė, kol berniukas jį paims. Vaikai žaisdami nubėgo ir jo nerado. Praėjus kelioms valandoms pradėjo šalti. Artėjo vakaras… Nebešildė rakto vaikiškos rankos…
Po kiek laiko rakto plieninė širdis šoktelėjo iš laimės. Mažasis vaikiščias jo pasigedo ir išėjo ieškoti. Buvo beveik prie pat, bet nepastebėjo ir nuėjo pro šalį. Ir vėl raktas liko vienas… Šaltis spaudė ir raktas užmigo sunkiu miegu. Sapnavo visokias baisybes. Galiausiai pajuto lyg kas jį smarkiai siūbuotų. Išsigandęs pabudo ir išvydo geltonkasę mergytę. Tiksliau, išvydo jos didelę mėlyną akį, nes mergytė prikišusi raktą prie pat veido jį apžiūrinėjo. Po to išsišiepė ir parbėgo namo.
Deja, mergytė nebuvo jam labai gera. Ir pirmą kartą gyvenime raktas pasijuto bevertis, mat dirbo visai jam netinkančius darbus. Mažoji mergytė su juo kapstė smėlį, braižė piešinius žemėje, uždėjusi lapą popieriaus darė antspaudus ir net gremžė žievę nuo medžio! To raktui buvo perdaug. Jis dar niekad nesijautė toks pažemintas ir įskaudintas…
Kitą dieną jį pastebėjo mergaitės tėtė. Paklausinėjo kur rado, kada.
- Matyt, - pasakė jis. – bus kurio kaimyno, jei jau čia radai.
Raktas vėl šoktelėjo iš laimės. Gal dabar jį gražins… Bet vyriškio kėslai pasirodė kitokie. Baisūs, nešvarūs… Kiekvieną naktį jis sėlino per įvairias tvoras kartu su kitais savo draugais, viską apžiūrėdavo… Iš pradžių lyg tarp kitko pabandydavo įkišti mūsų raktą vidun. Bet jis netikdavo… O tada su draugais apieškodavo visą namą, patikrindavo ar kas nors yra namie.
Raktas džiaugėsi, kai vagims nesisekė. Bet, deja, ir jam teko dalyvauti apiplėšime. Mat įėję į vieną kiemą vagys nieko nerado namie. Tuomet išdaužė langą, apėjo, išsinešė… Ne, raktas nebenori to prisiminti. Po to karto ir jo sąžinė buvo nešvari. Lyg ir jis būtų vogęs…
Bet po tos baisios savaitės nutiko dar baisesnis dalykas. Vagis vėl eilinį kartą perlipo tvorą ir nieko negalvodamas išsitraukė raktą. Vargšas raktas! Jis pažino savo namus. Ak, kaip jis spyrėsi, kaip sunkiai lindo į skylę duryse… Bet vagis buvo stipresnis. Net apsilaižė lūpas pamatęs, kad raktas tinka. Dabar neketino vogti, bet nusprendė žygį atidėti kitos dienos popietei, kai visi bus darbe…
Saulė buvo jau aukštai, kai jie susiruošė eiti. Atrodė gana įtartinai, bet nieks jų nematė, visi buvo darbuose. Veltui lojo šunys. Atėję jie greitai įkišo raktą į duris ir iš įpratimo tyliai nusėlino per kambarius. Vyriškis pasidėjo raktą ant palangės ir puolė prie televizoriaus. Ir tada išgirdo balsą. Pasirodo, tą dieną sirgo šeimos pagrandukas ir mama liko namuose jį slaugyti! Vagys įsėlino taip tyliai, kad niekas jų neišgirdo…
Vos išgirdę balsą visi trys vyrai movė pro duris. Ir iškart jiems dingus už kampo, mama įėjo į svetainę.
- O! O! - Sušuko ji iš begalinės nuostabos. – Matai, mažyli, nebuvai tu pametęs jokio rakto. Tik ant palangės palikai. O jau taip verkei…
Mama nunešė raktą berniukui į lovą ir vaikas stipriai jį suspaudė šiltais delniukais. Ir pagaliau baigėsi tą sunki rakto kelionė. Jis vėl buvo namuose!