Viskas bus rytoj 2

Arūnas greitai kopė laiptais. Genuose buvo užkoduota,
telegramos siunčiamos nerviniais impulsais ir dar šeštasis jausmas šaukte šaukė: „Laikas – pinigai! ”. Akis pakaušyje tuos pinigus matė. Bet tik ji.
Kada nors mažiai prašys mamyčių, kad mėtytų maisto paketus pro langą. Arba nuleistų virvelėmis. Arba skraidintų distanciniu būdu valdomais lėktuvėliais. „Norėčiau būti įdomių daiktų išradėju“. O visas pasaulis jau metė, kad jis tik kaišios galvą į smėlį.
Arūnas spaudžia durų skambutį. Turi pasišokėti, bet taip dar linksmiau.
- Kur taip ilgai buvai? Šaukiau tave...
Mamytė buvo apsivilkusi gėlėtu chalatu, susisukusi šviesius plaukus. Ji visad gražindavosi, bet niekur neidavo. Nebent nuo lauko durų iki virtuvės, kaip ir dabar. Prieš Arūno nosį garavo blynai su uogiene. Palenkus galvą ant šio skanumyno byrėdavo smėlis. Šakutė kimšo skrandį kosminiu greičiu. Mamytė palengva vartė žurnalą. Laiko turėjo marias. Tiksliau niekas jo nebefiksavo.
- Sugedo „taimeris“. Vos blynų neprisvilinau. Ar skanu?
Arūnui buvo taip skanu, kad jam jau jokios viešojo maitinimo įstaigų virtuvės nebeįtiks. Berniukas nusliuogė nuo kėdės ir išbėgo pro duris. Dangus buvo žydras, debesys – balti, namai pilki. Ramiai, bet skubiai nužingsniavo prie smėlio dėžės. Čia jau pritūpę begalybė mažių. Kapstosi, stato pilis, rausia duobes. Arūnas žnekteli šalia savo kastuvėlių ir tampa tokiu kaip visi. Tik smėlėta galva išdavė, kažkada padarius kažką nepaprasto. Per dieną lakstant smėlis išsibarstys ir turės ką anūkam papasakoti. Kaip išgalvotą istoriją, žinoma, nes nebus likę jokių daiktinių įrodymų.

Vakaras. Dar likęs truputis iki devynių, tad galima pabūti lauke. Vakare kieme gražu, nes daug ko nesimato, o šviestuvai apšviečia tai ką reikia. Mamyčių akys žiba languose. Pareigingi vaikai neskuba namo – ne visi vagys išgaudyti, ne visi slapukai surasti. Arūnas sėdi ant bloko, likusio po pilkųjų namų statybų, ir kojomis stumdo žemes.
- Kuo tu būsi užaugęs?
- Nežinau, o koks skirtumas.
- Aš tai būsiu manekenė.
- Tikrai?
- Taip. Po to būsiu mokytoja, po to dainininkė, po to seselė...
Arūnas žvilgtelėjo namų pusėn – pažįstamas siluetas tarpdury.
- Tu būsi mama ir virsi valgyt.