Miškais ateina ...

Spuoguotos musmirės, plėves mergautines praradusios,             
parausta pataluos žalsvuos, prisidengia voratinkliais.                 
Galvoja – išsiskalbs rugsėjo drumzlino kaskadose
apspjautą nuometą ir vėl, lyg niekieno netratintos, 

skaitys dailyraščiu iškaltą jauno žalčio išnarą,
ar skiemenuos po lašmenį lietaus stygų smailėjimą.
„Tegul spuoguotosioms atleista bus! “ –  kazlėkas ištaria,
tačiau dangaus net kurtiniai neužriša ir liejasi

trečia diena, už jos rikiuojasi pilki šlapiadieniai. 
Lietaus daugiskaita ant šliūžės taško tūkstančius.
Praskysta musmirės, dėvėtos, bet ne šokoladinės,
kai veria rudenį ant nuodėmių balutės dūkstančios,

kai gręžia baravyko vyriškumą šliužas matinis.         
Vertikalus kalenimas net paskutinę musmirę,
cituojant dešimt kiaurmirkių įsakymų, ištratina,
nusisuka ir užkulniu už laiko rato nuspiria.