Auginsiu mėnulį tik sau

Ką aš veikiu? – paklausei vieną vakarą. Paklausei, o aš nežinau kokio atsakymo tu tikėjaisi. Pirma į galvą atėjusi mintis buvo, jog galvoju. Galvoju apie tai, kaip man nusikabinti iš dangaus mėnulį. „Kam tau jis? Ką su juo veiksi? “ – pasidomėjai. Atsakymas paprastas – „auginsiu“. Ir niekaip nesupratau, kodėl tu nustebai išgirdęs tokį mano atsakymą. Juk aš visada mąstau apie neįprastus dalykus... Toliau tęsiau savo mintį: „Auginsiu, nes noriu, kad jis užaugtų... Nekalbu apie dydį... Kalbu apie jausmą... Mokysiuos kartu su juo augti... Kitaip tariant, kartu su mėnulio didėjimu - augs ir mano jausmai.. “ Tu man pasakei, kad jausmo auginti nereikia. Jis savaime auga. O aš manau kitaip. Man jį auginti reikia. Vien dėl to, kad dažniausiai save visą išdalinu kitiems.. Išdalinu juoką. Išdalinu šypseną. Išdalinu saulę ir mėnulį. Bet aš pati lieku viena... Su savo abejonėmis. Savo mintimis. Savo tikėjimu, kad kažkada.. Nors vieną dieną būsiu SAVANAUDĖ... Tu pradėjai moralizuoti, kad taip elgtis negalima. Taip, visiškai sutinku su tavimi, bet aš noriu būti savanaude ir daugiau jo niekam neatiduoti. Taip kaip nieks man jau neatiduoda vaikiškos pasakos, vaikiško juoko palaimos.. Kur visa tai? Kur?.. Tu vis bandei ir bandei mane įtikinti, kad neauginčiau mėnulio savanaudiškai. Aš pati tai žinau, tik tą vakarą jaučiau, kad nors vieną kartą noriu užaugintą jausmą pasilikti sau...