Mariana

Šį vakarą, kaip ir kievieną vakarą, buvau pažadinta šiurkščių lyžtelėjimų ant veido, nosies, delno ir kaklo nugaros pusėje, kai kambaryje tvyrojo jauki prieblanda, o laikrodis rodė dešimtą valandą vakaro. Katės kažkaip jaučia tą stadiją tarp miego ir visiško pabudimo bei išnaudoja tai. Pirmiausia išmečiau tas penkias veltėdes, kurios jau įprato palaikyti man kompaniją patogioje dvigulėje lovoje. Joms taip pat labiau patinka būti aktyvioms naktį, o dieną snausti. Tada vienu šuoliu atsiduriau ant kojų ir kaip mat išsiriečiau į tiltelį, taip ropojau į vonią, kur sutikau vėl iki išnaktų besimokančią kambariokę Laimą. Šios jau nebešokiruoja mano nuogumas ir ji, mandagiai linktelėjusi, supratingai užleido man vietą. Ledinis vanduo privertė mane kaukti. Visvien per simfoninio orkestro grojamas gaidas, sklindančias visu garsu iš muzikinio centro, kurį įjungiau prieš lįsdama į dušą, nesigirdi, tad per daug nesidrovėjau.

Išlindusi iš dušo kabinos pirmą kartą šiandien pažvelgiau į veidrodį ir išspaudžiau šiokią tokią šypseną iš violetinių lūpų. Juokiausi kalenančiais dantim iš savęs ir drebėjau. Pačiupau frotinį rankšluostį ir sugaudžiau visus vandens lašelius nuo savo kūno. Šilčiau. Ranka perbraukiau per kaukolę, plona delno odelė jautė smagų ataugančių šeriukų badymąsi, teko kruopščiai padirbėti skustuvu. Taip, dabar buvau patenkinta. Žiūrėjau į savo atvaizdą ir susimąsčiau.

Aš Mariana. Ne Marijana. Ir ne Mariana su riestiniu ant antrosios a, o Mariana su kairiniu kirčio ženklu ant paskutinės a. Nekenčiu tokių, kurie mano vardą kirčiuoja neteisingai ir stengiuosi su jais nebendrauti. Esu programuotoja. Laisvai samdoma, nes negaliu pakęsti ankštų biurų ir mėgstu dirbti sau patogiu laiku ir tempu. Turiu erdvų butą Vilniaus Senamiestyje. Nemėgstu gyventi viena, o kadangi esu senamadiškų pažiūrų ir su vyru gyvenčiau tik susituokus, nuomoju kambarį nevietinėms studentėms. Laima jau antroji nuomininkė. Prieš ją buvo Gerda.

Neesu linkusi girti žmones, tačiau ji buvo nuostabi nuomininkė, moteris, draugė. Mes susipažinome, kai ji man paskambino, radusi skelbimą dėl nuomojamo kambario. Prieš tai suaukiau net labai daug skambučių, tačiau pradėdavau išsisukinėti, vos išgirdusi netaisyklingai sukirčiuotą savo vardą. O Gerda jį ištarė taip teisingai, kaip retam pavyksta. Ji buvo iš mažo miestelio toli nuo Vilniaus. Čia atvyko, kaip ir daugelis, studijuoti. Būsimoji pedagogė. Iš pradžių jai buvo nejauku naujoje vietoje, ir apsiprasti vienai su kita mums sekėsi nekaip. Skirtingi bioritmai, charakteriai, įpročiai... Tačiau kažkokiu būdu mums pavyko susibendrauti. Pabudus vakare rasdavau pagamintą šiltą maistą ir kartais praplepėdavome iki išnaktų, ji visada turėjo įdomią nuomonę kiekvienu klausimu ir mokėjo ją pagrįsti, kas man itin patiko. Keista, tačiau daugeliu atvėju mūsų nuomonės sutapdavo. Netgi ėmiau grįžti namo vos švintant, kad galėčiau išvirti jai nuostabios kavos, nes gaminti nemoku. Ir pašnekėti dar.

Ėmėme domėtis viena kitos užsiėmimais. Jai pašėliškai patiko mano programavimas. Aš jai sakiau, kad tam ypatingų gabumų nereikia ir tai gali daryti bet kas. Tačiau ji vistiek manimi žavėjosi. Jai tai atrodė be galo poetiška, o tai sugebantys žmonės tiesiog visagaliai. Gerda pati rašė poeziją. Vieną kartą radau jos užrašų sąsiuvinį, tankiai priskrabaliotą eilių. Išmokau man labiausiai patikusį eilėraštį ir padeklamavau jai vieną rytą, kai į lovą atnešiau tradicinį kavos puoduką. Ji baisiai įsižeidė, supyko, kam landau po jos daiktus. Tikrai nemaniau padariusi kažką blogo. Bet ji šitaip sureagavo... Niekada neatsiprašinėjau, nebuvo reikalo, ir tai buvo pirmas kartas, kai tai padariau. Su ašaromis akyse. Josios ir mano.

Vėl viskas buvo gerai. Kurį laiką. Tada ji susipažino su Kristijonu. Jis buvo keleriais metais už ją vyresnis fizikas. Mūsų mieli pokalbiai prasidėdavo ir baigdavosi šnekomis apie jį. Kol vieną vakarą Gerda pasikvietė jį vakarienės. Antipatija iš pirmo žvilgsnio. Manau, kad abipusė. Vakarieniaudami šnekėjom apie šį bei tą, turėjau pripažinti, kad neveltui Gerda jį įsižiūrėjo. Inteligentiškas, išauklėtas, mandagus. Bet vistiek antipatija.

Neilgai trukus ėmiau susidurinėti su šiuo peraugusiu vyriškiu iš ryto, grįžtant namo, laiptinėje.  Jis dirbtinai nusišypsodavo ir paklausdavo, kaip man sekasi. Nesivargindavau atsakinėdama. O įžengusi namo užuosdavau kavos aromatą ir rasdavau Gerdą, žvelgiančią pro langą į jo šokuojančią eiseną. Tai negalėjo ilgai tęstis. Ir nesitęsė. Gerda pastojo. Išsikraustė. Jis laimėjo.

Grįžau iš prisiminimų erdvės ir atsidusau. Nužirgliojau į kambarį, iš spintos išsitraukiau odinį, puikiai kaip antroji oda priglundantį kostiumą, apsitempiau ir vėl nulekiau į vonią apsižiūrėti savęs iš visų pusių.. Taip... pilvas nenudribęs, sėdynė taip pat gerai atrodo... Aha, dar trūko makiažo. Bet pirmiausia reikėjo nupoliruoti plikę, ką aš ir padariau. Kad visos miesto šviesos atsispindėdamos žlibintų aplinkinius. Taigi, dažai. Ankščiau, kai Gerda dar gyveno su manimi, naudodavau žymiai daugiau išraiškingesnės kosmetikos, bet po to, kai ji išsikraustė, sekė depresyvus periodas, kai visiškai nesirūpinau savimi. Tik po kelių mėnesių atsitiesiau ir padaviau skelbimą nuomai. Atsiliepė Laima. Taip pat puikiai sukirčiavo mano vardą, taip pat būsima pedagogė. Dabar perėjau prie minimalistinio makiažo, tad kruopščiai padengiau visą veidą storoku pudros sluoksniu ir nuspalvinu lūpas kraujo raudonumo lūpdažiu. Paskutiniai prisilietimai: gryno muskuso kvepalai, aukštakulniai dvylikos centimetrų kulnu ir plieniniais apklaustais bei... šį kartą mane lydės Sizifas, dvejų metų sfinkso veislės katinas. Aš jau pasiruošusi.

Lauke mane pasitinka kiek besikandžiojantis šaltukas ir kreivoki praeivių žvilgsniai, prie kurių jau esu pripratusi. Eilinė naktis mieste.