"Atostogos kaime" (1). "Her milk is my shit, my shit is her milk"

ATOSTOGOS KAIME


1. Her milk is my shit, my shit is her milk


Sėdėjau senam apskretusiam autobuse ir raukiausi žiūrėdamas į nesibaigiančius runkelynus ir karvašūdžius lauke. Prieky manęs esančios sėdynės atkaltėje buvo išraižytas žodis „ŠŪDAS“. Tai mano darbas.
„Vasaros atostogos... Kurias turėsiu praleisti kaime su močiute ir jos tvarto populiacija. “ Na taip, džiaugiausi bent tuo, kad pailsėsiu nuo tėvų ir, kadangi močiutė pusaklė ir puskurtė, galėsiu vaikščiot kur norėsiu, kada norėsiu ir kiek norėsiu. Šūdinoji dalis buvo tai, kad vaikščioti nebus kur. Kaime gyvena vien senos kvailos storos babcės ir jos tikrai neprijaučia nei Red Hot Chili Peppers, nei šlapių marškinėlių šou.
Kai padėjau savo mindymo organus ant žemės tam savo kaime N. (vietovardžio nutariau neatskleisti), mane iš pat pradžių nustebino, kad buvo tamsoka. Buvo vidurdienis, tačiau viską gaubė kažkokia keista prieblanda. Saulė kažkur slėpėsi. Pamaniau, joptararai, jei vos atvažiavusį mane pasitiks lietus. Apmyš kaip britai Prezidentūrą. Tačiau taip neatsitiko – buvo apsiniaukę, bet debesys nepildė savo grasinimų, tarsi... Kažko laukdami.
Neskubėdamas žingsniavau siauru keliuku, stengdamasis iš vaikystės prisiminimų iškapstyti, kuriame namelyje gyvena mano močiutė. Nebuvau čia kokius trejus metus.
Besižvalgydamas pamažu prisiminiau, kiek daug laiko seniau čia lakstydavau, kiek daug čia visko esu nuveikęs. Prisiminiau pašėlusias savo maudynes upelyje, kai aš, trimetis snarglys, paslydau eidamas lieptu ir šlumštelėjau į vandenį, o paskui visas žolėtas buvau ištrauktas atlėkusio pusbrolio. Atrodžiau kaip tikra jūrų pabaisa, sakė jis. Prisiminiau savo vėlesnę draugystę su kaimynų dukrele Gretute, mūsų kasmetes spjaudymo varžybas, sraigių lenktynes ir... Ech, ir nieko daugiau. Prisiminiau, kaip kas vakarą nueidavau į svetainę ir „kankindavau“ seną išderintą močiutės pianiną. Grodavau be perstojo, iš širdies improvizuodavau, kol pajusdavau, kad kojos pavargo minti pedalus.
Netikėtai į atostogas kaime jau nebežiūrėjau su šleikštuliu. Kaip tik, veide nejučiom atsirado šypsena, žingsniavau ryžtingiau, kojos pačios pradėjo mane nešti pas močiutę. Pamaniau, velniop, o gal tai bus visai originalios atostogos, proga prisiminti senus gerus laikus, gal ir Gretą dar susitiksiu...
Netrukus jau pagavau save sveikinantis su sena žila moteriške, kuri iškart mane pažino ir aptaškė savo deminutyvais – mielas anūkėli, mano mažutėli, utiutiu ir kiti teletabiški ritualai.
Nuoširdžiai apsidžiaugiau, kai pasiūlė atsigerti šviežio karvutės pienelio. Prisiminiau, kaip vaikystėj dievindavau kaimišką pieną, tiesiog plumpindavau be sustojimo, ir tas nostalgiškas jausmas mane visą tiesiog užbūrė. Vos gavęs puodelį, pilną to išsiilgto gėrimo, išmaukiau jį nė nemirktelėjęs.
Trumpai šnektelėjęs su močiute apie šį bei tą, daugiausiai apie kūdą pensiją, korumpuotus politikus ir blogą gyvenimą (vos pats nepatikėjau savo žodžiais „Taip taip, aišku, čia Brazauskas dėl visko kaltas... Ir Kristina, taip, taip“), girgždindamas medinius išklypusius laiptus užlipau į antrą aukštą ir pradėjau krautis savo šmutkes iš kuprinės. Išsitraukiau rūbus, dantų šepetėlį, „Walkmaną“, Nirvanos „In Utero“ kompaktą...
Kaip tik tada man ir nudiegė skrandį. Taip siaubingai, kad net surikau ir kritau žemėn.
Viskas vyko tarsi sulėtintai. Už lango nudundėjo griaustinis ir prapliupo lyti. "Sulaukėt", pamaniau. Skrandyje kažkas pradėjo virti sriubą iš kirvio. Artėjo nauja skausmo banga... Tai nebuvo paprastas dieglys, bent jau pojūtis žadėjo kažką daugiau. Susiėmiau už pilvo. Lauke lietus jau tvatijo stipriai ir negailestingai. Pagalvojau, kad reikia atsikelti, bet dar neįstengiau. Skausmas jau nestiprėjo, bet išliko stabilus ir neleido pajudėti. Menkiausias sukrutėjimas kėlė stiprius dieglius. Užsimerkiau ir pagalvojau, ar to pieno davusi karvė kartais nevartoja per daug amfo. Sužaibavo. Ausyse spengė ir ūžė, tolumoje, galbūt lauke, išgirdau kažką panašaus į dejonę – o gal tik savo paties aidą. Diegliai užsitesė amžinybę. Skrandyje vyko akivaizdūs kataklizmai, ir tualetas apačioje man prilygo dieviškojo prieglobsčio oazei už daugybės šviesmečių. Tolima ir nepasiekiama... Žaibas trenkė kažkur visai netoliese, pajutau degančios medienos kvapą. Atrodė, kad kažkas, įlindęs į mano vidų, verčia ten viską aukštyn kojom, tampo skrandį pirmyn atgal kaip Džeksoną po teismus...
Netrukus diegliai pradėjo silpnėti ir pamažu išnyko, palikdami tik nepaprastą blogumą skrandyje, kurį kuo greičiau norėjosi pašalinti per vieną ar kitą galą. Kaip ten bebūtų, man dar nespėjus nė atsikelti, akyse pradėjo lietis ir aš pradėjau dvejoti, ar kartais nesapnuoju.
Prieš mane stovėjo dviejų metrų aukščio falas. Toks ilgas, glitus, apaugęs tamsiais plaukeliais ir raudonas. Negana to, jis turėjo akis ir burną, tad, kaip bebūtų šlykštu ir idiotiška, netrukus prakalbo. Šnekėjo angliškai.
- I hate myself and I want to die. Oh well, whatever, nevermind. Every wet nurse refused to feed him, electrolytes smell like semen... – Susiraukiau pajutęs, kad čia Nirvanos dainų žodžių košė. - You sense others in the room, Opey Aunt Bee, I presume; they take turns in cut you up, you died smothered in Andy's butt.
Nušiurpau. Juk tai daina apie žudikų miestelį. Bičas nueina apsikirpti pas tokį Floidą, ir galiausiai yra papjaunamas. „Nirvanos įtaka? Nejaugi man vėl reiks valerijonus gert? “
Su šia mintim ir atsigaivaliojau, o tada pamačiau, kad tas dvimetrinis falas – tai mano močiutė.
- Vaikeli, kas atsitiko? Man pasirodė, kad šaukei.
Nieko sau! Karve tu kreivapape, norėjai mane nunuodyt?!
- Aš... blogai jaučiuosi.
- Anūkėli, užtat reikia daugiau lauke būti! Eik, grynu oru pakvėpuosi, kaip tik nustojo lyti.
Iš tiesų pamaniau, kad tai nebloga mintis. Reikia kažkur iš čia dingti.
Nulipau laiptais žemyn. Vos spėjau, mat man vėl siaubingai sutampė skrandį ir aš išvėmiau nelemtą pieną tualete.
Išeidamas svarsčiau, ar dėl haliucinacijos buvo kaltas pienas ir kažkokie įdomūs alerginiai procesai, ar man tiesiog pradėjo važiuoti stogas ir aš sapnavau atmerktom akim. Dar įdomesnis klausimas buvo, ar mano gyvybei grėsė pavojus?

[Bus daugiau]