Moteris iš porceliano (parduotuvės)

Šaltu vandeniu grindis rytais perlieja
Ant sienų – nublukusios žemuogės iš balto molio
Ir pėdos laukinių ančių po prekystaliais
Sodriais žaliais dažais įmirkusiais
Gobelenais aptrauktos lovos ir
Gėlės nužydi anksčiau nei ateina laikas

Jos plaukai ryškiai raudoni
Suknelė juoda iki žemės
Ir kiparisų – žiedus ji išmeta
Iš savo laimingos vaikystės prisiminimų
Pasakoja kaip ungurys vedė jos mėgstamiausią lėlę
Tada išgeria stiklinę vandens ir pradeda juoktis
Ne, tai buvo ne jos lėlės vyras

O medinių karolių ji turi tiek,
Kad greit pati į baobabą panaši bus
Sraigėms palieka plyšius grindyse
Pati ant palangės sėdi
Kojas nuleidus bando prisiminti melodiją
Kurią žvejai prieš potvynį dainuoja žuvims

Po pusiadienio ji nurenka bites
Nuo savo pagalvių
Pripila pilną vonią gervuogių aliejaus
Ir mirksta tylėdama apie sraigių žydėjimą.
Vakare virs sriubą iš musių uodegėlių
Ir šers šunį, kuris naktim jos kojas šildo

Praeis dar viena vasara
O po jos langais niekada
Jazmino krūmas nepražys
jos kojų baltumo žiedais.