Molė pabudo gana anksti, kai saulės spinduliai dar nesklido pro naktinės užuolaidos skylutes, bet jau galėjai užuosti kepamų blynų kvapą. Turbūt kaimynas Simas šiandien anksti pradeda darbą... Sugniaužtais kumščiais pasitrynusi akeles, ji keliais palytėjo grindis ir tyliai pradėjo melstis. Mergaitė prašė tik viena – padovanoti jai krikšto mamą. Šis noras nuolat drumstė mažos mergytės ramybę.
Baigusi šią, ritualu tapusią maldą, Molė supynė išsidraikiusius tamsius plaukus, apsimovė baltas, švara kvepiančias pirštuotas kojines ir pažvelgė į veidrodį. Tai, ką matė, jai labai nepatiko:
- Aš atrodau taip, lyg būčiau pats laimingiausias vaikas visame kvartale! – sunėrusi rankas ant pilvelio, mažoji susiraukė, patempė lūpą ir pradėdo graudžiai verkti. – Štai taip. Dabar daug geriau… Aš juk neturiu krikšto mamos…
Dar šiek tiek palingavo, sėdėdama supamajame krėsle, kurį, kaip senelio prisiminimą, padovanojo tėtis. Šį krėslą Molė labai mėgo ir saugojo. Net katinui Rudolfui neleisdavo jame snausti. Mergaitė pasirąžė, atitraukė sunkias, drėgme kvepiančias užuolaidas. Palaisčiusi žibutę, ant pečių užsimetė paltuką ir išbėgo į kiemą.
Be linksmai žaidžiančių kylančios saulės spindulių, čia nieko nebuvo. Bent taip atrodė, kol išgirdo tylų balselį.
- Kas tu? – paklausė nepažįstamas berniukas.
- Molė. O tu kas?
- Nelaimingas berniukas. Mano vardas – Pijus.
- O kodėl tu verki? – Molė pastebėjo, kad berniuko akyse kaupias ašaros.
- Aš neverkiu... tik liūdnas esu... Vakar per televizorių sakė, jog kiekvienas turime tam tikrą, išskirtinę gamtos dovaną, pavyzdžiui, - sugebėjimą švilpti. O aš švilpti visai nemoku...
- Neliūdėk taip... Švilpti galima išmokti bet kada! Žiūrėk, net aš moku! – ji šokavo nuo vienos kojos ant kitos, garsiai švilpaudama populiarią melodiją. – Žinok, pasaulyje yra daug nelaimingesnių vaikų. Tokių kaip aš…
- O kodėl tu nelaiminga? – Pijaus akys tarsi padidėjo, antakiai susigarbanojo... Tai buvo nuostabos ženklas.
- Nes neturiu krikšto mamos... niekada neturėjau...
- Vadinasi, mes esame panašūs! Gal nori būti mano drauge?
- Žinoma! Aš dar niekada neturėjau draugo…
Vaikai ramino vienas kitą ir juto, kad uždaras liūdesio ratas ėmė mažėti mažėti...