NNNNNNNNNNNNN

Prie durų stovėjo du žmonės ir rūkė. Pamojavau jiems, nes šįryt sudaužiau akinius ir dabar nebuvau tikra, ar jie nėra mano pažįstami. Jie atmojavo nustebę - esu tuo tikra, nes pamojavusi pagalvojau, kad turbūt jie nėra mano pažįstami. Įėjusi pro duris pasikabinau paltą ir pažiūrėjau į laikrodį. Nors nesu tuo tikra - nes po to dar kartą teko į jį pažiūrėti, mat kažkaip neatkreipiau dėmesio, kiek valandų.

Būnant be akinių žmonės atrodo kitokie. Ne vien dėl to, kad jie išskydę kaip dėmės. Galbūt greičiau dėl to, kad pati jaučiuosi išskydusi. Be akinių ne tik prasčiau matosi, bet ir prasčiau girdisi, prasčiau uodžiasi. Prasčiau gyvenasi. Kaip ir tada, kai tau skauda galvą. Kaip ir tada, kai esi pavargęs. Kaip ir tada, kai galvoji, kad pradėsi gyventi kai viskas pasikeis.
 
Nuėjau į tualetą - ir vėl jame kažkas prirūkė - kad pamąstyčiau, ką daryti toliau. Jame ir vėl kažkas buvo prirūkęs, tai nuėjau į kitą. Užsidariau būdelėje, atsirėmiau į duris, pažiūrėjau į sieną. Į tą pačią sieną. Į tą patį asfaltą. Į tą patį dangų. Į tą patį praeivį. Į tą patį medį, į tą pačią balą, į tą patį akmenį, į tą patį batą, į tą patį suolą, į tą pačią pievą, į tą patį automobilį, į tą patį bliūdą, į tą patį krūmą, į tą patį linoleumą.