Vaikai

Šalta. Jaučiu šaltį kaulais, oda, visomis raumenų skaidulomis. Žaizdos nebekraujuoja, iš jų sunkiasi tik gelsvas lipnus skystis. Tamsa artėja, apglėbia šlapiomis rankomis, glosto akiduobes. Nevalingai tarška dantys.
Aš nebe su jais. Nebenoriu jų matyti. Išėjau ieškoti kažko, kas mane ištrauktų iš dvejų metų duobės.
Vieniša pikta katė, kurią aplinkybės pagriebė už pakarpos ir tėškė į sieną. Ne tiek stipriai, kad kaukolė suskiltų ir smegenys išsisunktų laukan, tačiau pakankamai, kad nesugebėčiau atsistoti, tik šliaužti sulaužytomis kojomis, iš skausmo šiepdama iškirmijusias iltis.
Šįryt atsibudau anksti, kokį pusvalandį pasivarčiau lovoje šalia Emanuelio, kol galiausia nutvilkė mintis: ką tu čia veiki, tavo vieta tikrai ne čia, dukra. Atsikėliau, apsirengiau ir išėjau, į kuprinę susigrūdusi visus negausius savo daiktus. Lauke lijo. Visada mėgau lietų, kai jis persmelkdavo visus rūbus, tekėdavo žemyn mano kūnu, pasiekdamas pėdas, kurios šlepsėdavo permirkusiuose batuose, nevengdamos balų.
Nebenoriu gerti. Prisidegu cigaretę. Einu ieškoti blogio. Jo pilna visur, bet aš privalau surasti blogį kuo grynesniu pavidalu. Emanuelis irgi jo ieškojo, tačiau nesėkmingai, nuskendo rezignacijoje ir alkoholizme, viskas, jam amen, jis jau nebe žmogus, o gyvūnas, egzistuojantis gerti – valgyti – tuštintis – miegoti – dulkintis ritmu. Morfijus dingo. Gal iškeliavo su tėveliu ir jo kekšėmis į Bahamas reabilituotis visuomenės akyse. O visuomenei ant jo nusispjaut, kaip ir ant kiekvienos skruzdėlės atskirai paėmus.
Rytoj bus mano gimtadienis, galvoju žiūrėdama į didelį reklaminį ekraną, transliuojantį tikslų laiką, orą ir naujienas, tokioj ir tokioj šalyje potvynis, kažkur – perversmas, tėvynėje skandalas po skandalo, žmonės mėgsta skandalus, godžiai siurbia informaciją iš interneto, laikraščių, televizoriaus. Aš kitoje dimensijoje, bet dar bjauresnė ir menkesnė už meinstrymą. Išroviau iš savo sentimentaliosios smegenų dalies žmones. Jie niekuo nenusikalto. Jeigu dabar jaučiuosi šlykščiai, tai tik mano neteisingų ėjimų pasekmė. Sudėjau savo likučius į Morfijaus efemerišką šešėlį ir pasiunčiau jį žemyn, į tamsos gelmes.
Aplinkui šurmuliuoja žmonės: maršrutas iš turgaus – į turgų – į alaus barą – namo – į supermarketą – į kitus tokius pat nereikšmingus taškus. Aš neturiu maršruto. Apgailėtina. Noriu nerti giliai į tamsą, į purvą, patirti skausmą, kurio neįsivaizduoju, kurio neįmanoma įsivaizduoti.
Ir vėl kažkas įsibrauna į mintis, aiškiai ištardamas mano balsu: tu juk žinai, kur eiti. Tu juk prisimeni tą žmogų, pas kurį prieš kelis mėnesius lankėtės su Emanueliu. Jis yra pradžia, parodys tau triušio urvelį, kuriuo sliuogdama, galbūt (tiktai galbūt) surasi, ko ieškai. Svarbiausia yra žinoti, ko ieškoti. Aš žinau, žinau, piktai šūkteliu, ir į mane atsigręžia prieky siūbuojančios senyvos moteriškės, nešinos krepšiais, prikrautais visokių daržovių bei namų apyvokos reikmenų.
Sėdu į dvokiantį, prigrūstą šlapių kūnų autobusą ir važiuoju. Dar nepasirinkau, dar galiu grįžti, žinau, jog baimė švelniai kutena pakaušį, nes jei man kada nors atidarys duris, o kur jie dėsis neatidarę, kelio atgal nebeliks, tiltai išlėks į orą, plaukti nemoku, taigi.
Taigi aš brendu per purvyną link šlykščios raudonų plytų devynaukštės lūšnos, pakylu aprašinėtu prispjaudytu liftu į aštuntąjį aukštą, toks mielas koridorius, kaip ir einant į Emanuelio landynę, nutrupėjusiu tinku, priverstas šlamšto, buto numeris aštuoniasdešimt šeštas, paprastos fanerinės durys juodai nuterliotu skaičiumi, už jų, žinau, dar vienos – šarvuotos, spusteliu glitų skambučio mygtuką, Sezamai, atsiverk, praryk mane.
Laikas srovena sienų įskilimais. Tarakonų nematyt.
Garsinė izoliacija puiki. Net lošteliu atgal, kai staiga trakšteli užraktai ir staigiai prasiveria durys.
-Ko tau čia? – irzliai klausia švariai nusiskutęs, išpuoselėtais ilgais juodais plaukais vyriškis. Jei teisingai pamenu, jo vardas Liudvikas. Neįsivaizduoju, tikras ar sugalvotas paties. Jis vilki juodu šilkiniu chalatu, įsispyręs į japoniškas šlepetes.
-Hm, norėčiau pasikalbėti. Jei tu neturi laiko ar nuotaikos, palauksiu ant laiptų.
-Apie ką?
-Apie viską. Aš kai ko ieškau.
-Chm, tau pasisekė, man dabar pati ta nuotaika kalbėtis. Užeik. Tik nusiauk savo kaliošus. Vakar kažkodėl nusprendžiau susitvarkyti butą. Ir kodėl mane prisiminei?
Nusitraukiu purvinus inkariukus, padedu į kampą. Iš tiesų, jis nusprendė išsikuopti – parketas net blizga. Nueiname į svetainę, atsisėdame ant suklypusios sofos – lovos, uždengtos juoda atlasine paklode.
-Prastokai sekasi, ar ne? Atrodai paklaikusi. Gal ko nors norėtum išgerti? – dabar Liudviko balsas murkiantis, mieguistas.
-Gal kavos. Būčiau dėkinga. Prižadinau?
-Nieko, kiek galima miegoti. Vis tik malonu tave matyt. Tuoj išvirsiu kavos.
-Dėkui, man irgi malonu. Pastaruoju metu kažkaip viskas apsivertė... Nusprendžiau susirasti Karmilą.
-Karmilą? Nejuokauk, mergyt. – sako jis man iš virtuvės. Paskui grįžta ir paima mano ranką.
-Tu sušalus ir šlapia. Nusivilk, aš tau duosiu savo kelnes ir megztinį. Pasigausi plaučių uždegimą, jei lakstysi šitaip po miestą.
Aš apkabinu jį, jis šiltas, plaukai kvepia šampūnu, ir apima malonus silpnumas, kažkas nutrūksta ir šliuzai duoda kelią sūriam vandeniui. Jis nuvelka mano megztinį, marškinėlius, nutraukia džinsus, paguldo, iš miegamojo atneša šiltą antklodę. Verkiu, palindusi po ja, o paskui liūdesys išsenka kartu su ašaromis. Paimu jo ranką ir uždedu sau ant kaklo.
-Būk geras, pasmauk. Paskui sukapok ir įdėk į šiukšlių maišus. Vis tiek niekas neiškos.
-Kvailelė. – jis švelniai perbraukia per pečius ir krūtinę, aš atsisėdu ir bučiuojamės. Atseginėdamas liemenėlę, Liudvikas sumurma į ausį:
-O kam tau Karmila?
-Aš apsisprendžiau.
-Kvailelė.
-Žinau. - atsidūstu.

[4]