Kvailas sniegas

Kartą ėmė ir prisnigo, tiesiog taip, vidurvasarį,
Kvailas sniegas apdangstė visus žiedus, padabino medžius.
Kvailas tas sniegas. Tikrai kvailas.
Šaltoka ši vasara, ledkalniai slysta mano kūnu, tačiau ir gaivina tik jį.
Jei būčiau debesis, prilyčiau iki skruostų,
Prilyčiau jūrą, kad nuneštų šaltį su srovėmis.
Jei būčiau saulė, ištirpdyčiau kvailį, atiduočiau upėms,
Gal proto įkrėščiau.
Jei būčiau vėjas, išpudruočiau bangas snaigėmis.

Bet nesu.

Esu kvailys, esu tokia pat snaigė, nors labiau mėgstu serbentus.
Esu Praamžis, stabas, moteris ir kalakutas.
Turiu žiaunas, nasrus, dantis ir platininę širdį.
Brangus aš. Neįkainojamas. Vienintelis.
Aš originalumo orchidėja ir Penelopės* maistas.
Turiu dar ir gerklę, į kurią dedu visokio plauko žinduolius.
Keistas aš. Gyvybę ryju.
Bet sniegas kur kas kvailesnis už mane.
Kartais gadinu orą, visokiausiais būdais, kartais karštais gėrimais,
Kartais aitriomis atmosferos masėmis, kartais šlifavimo popieriumi,
Kartais benzininiu pjūklu, kartais šiferinėmis bombomis.
Kvailas tas sniegas, kvailas, ėmė ir prisnigo, tiesiog taip, vidurvasarį.
Turiu dar ir draugą Jevgenijų, lengvas tas margasis, lengvas.
Jis turi tokį kvailą posakį: „Жопа - ето не море, голубой - вовсе не горе.“**
Kartoja jį nuolatos, ir narcizus prie savo surūdijusio garažo laisto.
Eitų geriau sniegą tirpdinti, bet kur tau! Su kuo tapsi, toks ir pats pritapsi. ***

Kvailas tas sniegas. Lipdau vasarą sniego senį – jis irgi kvailas.
O ko norėt? Iš kvailo sniego protingo sniego senio šiais laikais negausi.
Bambu, burbu, o besmegenis manęs klauso ir pamažu tirpsta.
O ko norėt? Vasara gi. Kvailys tas senis, kvailys.
O aš toliau gadinu orą, toliau gyvybę ryju,
Toliau esu Penelopės maistas, toliau turiu platininę širdį,
Toliau esu neįkainojamas, toliau turiu margą draugą...

Toliau klausau kvailo sniego senio,
Iš dar kvailesnio sniego...

*Penelopė – taip vienoje savitų žmonių grupėje vadinama iš kokoso kiauto padaryta peleninė. Penelopės maistas šiuo atveju pelenai.
** - iš rusų kalbos: „Subinė tai ne jūra, žydras visai ne gėda“
*** - kažkas panašaus į vieną pamokančią lietuvių patarlę