Tavo artimo moteris

Kai matuosi drabužį trapiam šios nakties siluetui,
tavo artimo moteris bus jau ne čia. Tarsi filme
apie smingantį tolin lėktuvą ir tą, kuris lydi
ir sugrįžta namo. Ir atremia kaktą į stiklą.

Tebūnie tai Sicilija, senas fontanas ir rožės,
tebūnie banali jos tremtis, tebūnie išgalvota -
kuo toliau nuo tavęs, debesuoto ir šiąnakt lietingo.
Ar norėtum sapnuot ją laimingą? Žinau, nutylėsi.

Tik regi: tavo artimo moteris brenda basa
per išdegintą žolę. Alyvmedžius girdo Džiareta,
sklidina gintarinės šviesos. Nežinai, ar ji šypsos,
tik jauti, kaip alsuoja. Abi jos. Basoji ir upė.

Jei išdrįsčiau paklaust, kas tavy šitą prietemos naktį,
atsakytum: esu negrabus neregys, kuris čiuopia -
atsiklaupęs ant kelių, o gal brutaliai parklupdytas, –
žolėje, svetimoj, niekada nelytėtoje, brydę,

kol per tavo mintis, jų išdegintą pievą, lig ryto
tavo artimo moteris eina. Mojuok, kai ji tolsta
jau nutrūkusiu aitvaru, ten, išgalvotoj  Sicilijoj,
tau palikus nedaug -  tik agonišką žodį “negeisk”.