prifeisas

Norit ar nenorit, o laikas mus keičia. Nors nelabai sutikčiau ir su tuo, kad dukart į tą pačią upę neįbrisi. Ir vėl  įlindau į tą patį dalyką, galima tai pavadinti net ir pekla – juk tiek tada atrodė, tiek dabar jaučiuosi spirginama, badoma šakėmis, verdama smaloje, kankinama, nes turiu, privalau parašyti: tada diplominį darbą, dabar štai šitą... ką? Dienoraštį, atsiminimus,  sielos, o ne faktų biografiją. Vis klausiu, kodėl man taip nutiko? Kodėl negaliu gyventi ramiai, apsigaubusi šeimos rūpesčiais, bet kiekvieną laisvesnį vakarą tarškinu kompiuterio klaviatūros klavišais?
Todėl, kad ant mano kelių dabar, o dažniausiai saugiai, vaikams neprieinamoje vietoje  paslėptas, guli rankraštis – palaidi pageltę, nenumeruoti ir nedatuoti lapai. Skaityk, pagal kokią tik pageidauji tvarką. Aš žinau, jog kopijų nėra, ir tik nuo manęs priklauso, ar kažkas norintis ar tiesiog netyčia pasitaikęs susipažins su jų turiniu. Žiūri į raides, nublukusias per šešiasdešimtį metų, ir matai, kad tai ne O. Wilde „Išpažintis“, parašyta įsitikinus, kad ją išspausdins... Tai tik siela, kuri kažką šaukė prieš kūno mirtį, troško pasisakyti. Tai ji mane gnaibo dabar, tarsi sakydama, jog turiu daryti... ką? Moku vien perspausdinti kompiuteriu, tai, kas guli man ant kelių. Daugiau, brangioji, atleisk, nieko... Kad nesupyktum, pasižadu, nieko nekeisiu, nebent pabandysiu atkurti per daug išblukusias, kad įskaitytum vietas arba užpildyti jas, savo tuščiais samprotavimais. Tu nenori tuščių? Tai gal išvis nespausdinti?
Baigiam ginčytis, nes aš vis tiek atspausdinsiu. Ar išleis tai ... tiražu, nežinau. Turiu tai padaryti, nes per daug mane grauži. Jei būsiu ne taip supratusi, galėsi dar padraskyti. Juk, drįstu teigti kažkodėl mane pasišaukei, kad rašyčiau tą diplominį darbą, prieš dešimtį metų. Ir net nesusigaudau, kodėl man reikėjo jį tokį rašyti.
Buvo begalė temų iš Lietuvos istorijos, buvo 1995-ieji metai, galų gale, kai ta visa Lietuvos istorija įkainojama iš naujo aukštesnėmis kainomis su tautinio patoso antkainiais. Žinai, kai prisimenu kokius kryžiaus kelius nuėjau, kad sukurpčiau trumpesnę, nei diplominio apimtis tavo biografiją, net nusipurtau. Ir, svarbiausia, net nežinau, nesuprantu motyvų, kodėl tiek puoliau dekaną, kad rašysiu būtent tai, kodėl net tinkamai neapgalvojau pasiūlytos temos. Manau, taip jam nusibodau, jog negalėdamas man skirti darbo vadovo, apsiėmė juo būti pats. Tuo metu man atlėgo, tačiau dekanui – ne. Laiko likę buvo nedaug – todėl jis ėmė mane gaudyti koridoriais, o aš ėmiau atsainiai išvažinėti namo. Savaitei, dviem. Kartą, kai skubėjau į egzaminą, kuris, kaip sužinojau atvažiavusi į universitetą jau tęsėsi daugiau kaip valandą, aš patekau į dekano letenas. Stovėjau jo kabinete ir klausiausi, kad dar nepateikiau jokio diplominio darbo plano, kad – tai ne jo sritis, ir, apskritai, kad jis nekompetetingas šiuo klausimu. Tada į dekano kabinetą staiga įėjo dėstytojas, kurio egzaminą tuo metu privalėjau laikyti (raštu)  ir, pasiklausęs mūsų diskusijos, velniai žino, apie kokį diplominį, pareiškė, kad aš galiu plėtoti jam parašytą kursinį apie Pilietinį karą Amerikoje. Atsimenu, kaip mes kartu su dekanu karštai sušukome: „ bet tai ne Lietuvos istorija“. Susižvalgėme, nusiraminome, ir aš kažkodėl pasakiau, kad savo temai surasiu subvadovą ir jis linktelėjo. Paklausė, kaip išlaikiau egzaminą pas dėstytoją, kuris stovėjo šalia... Žodžiu, tas dėstytojas išvedė mane laikyti egzamino, kurį, kiti jau buvo baigę. Parašiau greitai, nes ne tai man rūpėjo...
Esu dėkinga abiem ir subvadovei, kuri net nežinojo, tokia esanti. Man labai keistai pasisekė: radau žmones, kurių reikėjo, kelrodžius, kur eiti, įsigijau, net šį rankraštį, kurio... niekas nepasigedo. Manau, kad dešimt metų yra ganėtinas terminas pareikalauti to, kas brangu. Reiškia, jo niekam nereikėjo...
Rašydama savo diplominį, aš godžiai perskaičiau rankraštį. Kadangi mano jaunystė ieškojo faktų, aš jų jame neradau; kadangi mano jaunystė buvo tolerantiška – aš jo nepanaudojau. Jame nebuvo datų ir svarbių biografijai įvykių. Bet aš jį turėjau ir perskaitydavau maždaug kas dveji metai, kol ėmiau suvokti skirtumą tarp to, kas neginčijamai yra buvę ir to, apie ką galima vien spėlioti, ir kas, be abejo, yra svarbiau. Tarp faktų ir tarp ... sielos. Parašyti biografiją, remiantis žmogaus darbo knygelės įrašais ir jo straipsniais? Tokią ir parašiau tada, beje...
Dažniausiai mes  per daug vėlai sušnenkame apie  žmones. Ir apibūdiname juos vienpusiškai, t. y., remdamiesi jų darbais, įnašu tautai, žmonijai. O jei jų indėlis dar neatitinka tuo metu vyraujančios mados, iš vis užmirštame. Istorija, kurią mes patys kuriame, ištrina begalę žmonių. Nekenčiu istorijos, nes ne istorijoje tiesa, ne faktuose, ne teorijose, sveriančiose žmones kilogramais, o tame, ką sako parašyti arba ne dienoraščiai...

O dabar -  tai, kas, spėju, buvo žmogus. Prieš šešiasdešimtį metų rašęs apie tai, kas jam nutiko anksčiau.