Prakeiksmas. Šešėliuose

Prakeiksmas

Šešėliuose

Tomas persikraustė gyventi į kitą miestą ir ten pradėjo naują gyvenimą kuris kaip galvojo jis turėjo būti ramus, nors labai smarkiai klydo...

Naujieji Tomo kaimynai į Tomą žiūrėjo labai keistai, nes sklido paskalos, kad tame name kuriame jis apsigyveno žmonės užmigdavo ir daugiau nepabusdavo, tačiau Tomas iš to tik juokėsi. Tačiau visai be reikalo...
Kai Tomas baigė kraustytis į naują namą nudžiugo, kad atsigaus po žmonos mirties. Jis nusprendė nusnausti popiečio miego, nes buvo labai pavargęs, bet jam iš galvos neišėjo paskalos apie jaunus žmones kurie mirdavo tiesiog miegodami. Tomo dėl šių paskalų neėmė miegas.
- Bobučių pasakos! – pagalvojo Tomas, - Jauni, sveiki žmonės negali mirti tiesiog miegodami!
Tą patį vakarą Tomas buvo labai pavargęs, todėl greitai užmigo. Tačiau keistesnio sapno jis nėra sapnavęs. Jis atsidūrė prietemoje paskendusiame, kažkokiame, griaunamame pastate. Visos durys buvo uždarytos ir užrakintos. Pro mažus, išdaužytus langus matėsi besileidžianti saulė. Staiga visai sutemo. Tomas vaikščiojo po tą pastatą ir staiga kažkas virš jo galvos sukrebždėjo ir ant  jo pabiro dulkės. Tomas išsigandęs krūptelėjo ir norėjo paklausti kas ten, tačiau stingdanti baimė neleido jam praverti burnos. Staiga prieš Tomą išniro žmogus randų išdarkytu veidu su šautuvu rankoje. Jis nusitaikė į Tomą ir ruošėsi šauti. Tomas supratęs ką tas keistasis žmogus yra sumanęs pradėjo bėgti. Keistasis žmogus šovė ir pataikė Tomui į petį. Tomas rėkdamas iš skausmo ar baimės atsibudo savo lovoje. Jis pajuto, kad jam skauda petį ir kažkas juo varva.  Pagalvojęs, kad tai prakaitas Tomas nusprendė jį nušluostyti perbraukdamas ranka. Atitraukęs ranką Tomas nustėro iš siaubo – jo ranka buvo kruvina. Iš peties upeliais tekėjo kraujas. Nuėjus Tomui į ligoninę daktaras jam pasakė, kad žaizda šautinė, tačiau kulkos jie nerado – tarsi ji būtų išgaravusi. Tomui šis sapnas nedavė ramybės, todėl jis nuėjo į to miestelio biblioteką pasižiūrėti ar tame name kuriame jis apsigyveno nebuvo kokių keistų įvykių. Tomas radęs šimto metų informaciją apie šį miestelį jis nenustebo, nes to ir tikėjosi. Prieš penkiasdešimt metų jo name buvo nužudytas nusikaltėlis kuris prieš pat savo mirti prisiekė, kad jis užmuš visus žmones kurie atsikraustys ir miegos tame name...
- Ką dabar daryti? – galvojo Tomas, -  Jei nemiegosiu mirsiu iš nuovargio, o jei miegosiu savo name mane užmuš jis.
Tomas nusprendė jį įveikti jo zonoje – sapnuose.
Tą vakarą Tomas užmigo ir vėl pateko į tą patį šešėliuose paskendusį pastatą, kuriame jis susikaus su savo priešu. Šį kartą, kaip ir aną jis klajojo po apleistą pastatą, bet šį kartą jo priešas nesirodė. Po kelių valandų jis pajuto kažką esant jam už nugaros. Atbuliniu suktuku Tomas trenkė į kažką esantį už nugaros ir atsisukęs atsitraukė. Apsisukęs Tomas už nugaros pamatė tą patį tipą kuris aną kart jo vos nenušovė.
- Užmigsi amžiams kaip ir visi kiti! – pasakė keistasis tipas.
- Ne. Tai tu pagaliau rasi ramybę ir bus atkeršyta už visus tavo nužudytus žmones! – sušuko Tomas.
Užvirė žūtbūtinė kova. Tomas trankė savo priešą, bet jis tarsi to nė nejautė. Staiga tas tipas išsitraukė pistoletą ir juo šovė Tomui į koją.,, Tai vienintelis ginklas kuriuo aš galiu jį sunaikinti“ – pagalvojo Tomas. Jis sveikąja koja spyrė į priešo ranką. Pistoletas iškrito iš rankos. Jį ore sugavo Tomas. Jis nusitaikė ir jau ruošėsi šauti, bet prieš jį buvo ne keistasis tipas, o jo žuvusi žmona.,, Šauk! “ – nuaidėjo per visą pastatą moteriškas balsas. Tomas prisiminė, kad tai ne jo žmona ir šovė. Staiga jo priešas atgavo tikrąjį savo pavidalą ir kraupiai pasakė:
- Mane tu nugalėjai, bet tai buvo mūšis, o ne karas. Dar liko dvi už mane stipresnės ir kraupesnės šmėklos, turinčios nežemiškų galių. Nuo jų rankų tikrai žūsi!
Tomo priešas bekvatodamas ištirpo. Tomas atsibudo tik dieną. Pažiūrėjęs į laikrodį jis pamatė, kad jau vidurdienis. Jam velniškai skaudėjo peršautą koją. Jis buvo ramus, nes laimėjo, tačiau ramybės jam nedavė paskutiniai šmėklos žodžiai... Po šios kovos Tomas velniškai sielvartavo tarsi vėl būtų praradęs ją – savo vienintelę meilę – Elizą...

        Sapnų valdovas
 
Po šių paskutinių Tomo nuotykių jis gyveno ramiai, tačiau jis nežinojo, kad ta ramybė truks neilgai, nes vėl prasidės kova su piktosiomis dvasiomis...
Po mūšio su Sfinksu (toks buvo šmėklos vardas, kurį Tomas sužinojo tik po mūšio) Tomo laukė mūšio su kita šmėkla kuri turėjo būti galingesnė už Sfinksą. O jis gyveno ramų savo gyvenimą kuris tekėjo įprasta vaga: ryte jis važiuodavo į darbą, o popiet grįždavo. Vieną šeštadienio popietę jis vaikščiojo po parką. Staiga kažkas uždėjo ranką Tomui ant peties. Jis krūptelėjęs apsisuko ir sau už nugaros pamatė dailią merginą kuri jam šypsojosi.
- Sveikas, Tomai.
Tomas nustebęs paklausė besišypsančios merginos:
- Atleisk, bet ar mes pažįstami?
- Deja ne. Gal galėtume šiandien susitikti, kad ir pas tave ir aptarti tavo kovą su Sfinksu?
Išgirdęs Sfinkso vardą Tomas susitikti pas jį namuose.
Sutartą valandą pas jį atėjo ta pati mergina, kurią jis sutiko parke. Jos vardas buvo Eliza, toks pat kaip ir mirusios Tomo žmonos. Tomui šis sutapimas pasirodė įtartinas
- Tai ką, Tomai, vėl susitikome?
- Taip, bet iš kur tu žinai mano vardą ir mano kovą su Sfinksu?
- Aš apie tave žinau viską. Žinau, kad kai tau būnant dvidešimt šešerių metų iš sienos prie kurios buvo priremtas bankų plėšikas išniro Giltinė ir nužudė tą banditą. Žinau, kad tavo žmoną nužudė vienas iš tavo sugautų plėšikų, bet jis žuvo nuo tavo paleistos kulkos. Tu esi vienas iš išrinktųjų kurių buvo daugybė, tačiau tu likai paskutinis. Aš tai žinau, nes esu tavo nužudyta žmona. Iš aukščiau gavau įsakymą tau padėti ir reinkarnavusi grįžau pas tave.
Tomas iš pradžių nenorėjo patikėti, bet kai Eliza papasakojo ką apie savo žmoną žinojo tik Tomas, jis pravirko ir apkabino grįžusią savo žmoną. Eliza Tomui pasakojo, kad dabar jo laukia mūšis su Košmaru – sapnų valdovu. Šis mūšis turėjo įvykti šiąnakt. Košmaras buvo stiprus, tačiau jis turėjo silpnybę kuria reikėjo pasinaudoti Tomui – ryte jis netekdavo visų savo galių ir tapdavo bejėgis. Eliza pabučiavo Tomą ir perspėjo:
- Tik pasistenk nežūti sapne. Jei žūsi košmare žūsi ir realybėje.
Tomas užmigo. Vos tik jis užmerkė akis ir užmigo atsidūrė tamsiame, rūke skendinčiame miške. Toli girdėjosi vilkų staugimas ir jų triukšmas artėjant link Tomo. Jis atsistojo ir pradėjo bėgti, nes šunų lojimas vis artėjo ir artėjo. Saiga jis pribėgo skardį. Vienas neatsargus slystelėjimas ir jis žūtų. Staiga pasirodė vienas vilkas. Jis šoko ant Tomo ir jį nustūmė į gilų skardžio tarpeklį. Tomas krisdamas užsimerkė, tačiau jis nepajuto nei smūgio nei žuvo pats. Atsimerkęs jis pamatė, kad jis guli ant smėlio, o jį apsupę iš visų pusių trisdešimt nindzių kurie visi turėjo kardus. Staiga jie puolė Tomą. Jis stengėsi gintis, bet jų buvo per daug. Staiga vienas nindzė užsimojo ir jau norėjo kirsti Tomui mirtiną smūgį, bet nespėjo nes viskas išnyko. Tomas vėl stovėjo toje pačioje girioje kurioje atsidūrė užmigęs. Staiga jis išgirdo kažką silpnai švilpiant ir staiga patraukė galvą. Į Tomo galvą vos neįsmigo strėlė. Atsisukęs jis pamatė su lanku stovintį ir plojantį Košmarą.
- Bravo, Tomai. Kai tavo žmoną nupyliau buvo taiklesnis, tačiau štai ką davė ir kuo mane pavertė Mirtis.
Tomui gyslose nustojo tekėti kraujas. Tai buvo tas pats nusikaltėlis kuris nužudė Tomo žmoną, bet Tomas gindamasis nušovė jį patį.
- Ar buvo labai baisu? Tai žinok, ten viskas buvo netikra. Tai tebuvo tiesiog iliuzija, kad tave įbauginčiau prieš tikrąją kovą. Štai tau ginklai, o toliau sukis taip kaip gali ir kaip nori! – tarė Košmaras.
- Nudėjau tave tą kartą. Tai kodėl galvoji, kad nenudėsiu dar kartą.
- Pabandysi, pamatysi! – pasakė Košmaras klaikiai nusijuokdamas.
Staiga prieš Tomą atsirado keli pistoletai, keletas automatų, snaiperio šautuvas ir dar keli smulkūs ginklai. Tomas čiupo automatą ir nustebo pamatęs, kad Košmaras kausis be ginklų. Jis pradėjo šaudyti į Košmarą, tačiau jis buvo greitesnis. Jis puolė Tomą jį spardė ir kumščiavo. Kai jis atsitraukė Tomas bandė šaudyti į Košmarą, tačiau jis išvengdavo visų Tomo kulkų. Jis pasinaudodamas Tomo lėtumu ji daužė kol jis tapo visiškai silpnas ir kruvinas. Tomas žvilgterėjo į savo laikrodį. Už minutės patekės saulė ir Košmaras taps bejėgis. O Košmaras net nenujautė, kad jau rytas ir ruošėsi smogti paskutinį smūgį Tomui. Staiga Košmaras suklupo – jis neteko visų savo jėgų ir galių. Tomas iš paskutiniųjų atsistojo, pertaisė automatą ir priėjęs iššaudė visą apkabą kulkų į Košmarą. Jis pamažu tirpo ir tirpo kol visai išnyko, o tai reiškė kad jis pralaimėjo. Tomas atsibudo savo lovoje kur šalia jo gulėjo Eliza.
- Labas rytas, brangusis! – pasakė ji.
Tomas po šio mūšio dar ilgai gydėsi žaizdas po kovos su Košmaru. Prabėgus mėnesiui po paskutinės kovos, bet dar nespėjus užgyti paskutinėms žaizdoms Tomas pradėjo nujausti kažką blogo.

                    Paskutinis mūšis

Vieną dieną Tomas grįžęs į namus pastebėjo, kad Eliza labai susirūpinusi.
- Atsitiko tai, ko mes labiausiai bijojome – paskutinė kova su galingiausia šmėkla – Elektra.
- Nieko tokio, juk nugalėjau buvusias prieš šią, tai nugalėsiu ir šią.
- Bet ši šmėkla skiriasi nuo kitų. Ji gali pulti tiek sapnuose, tiek realybėje. Net aš nežinau kaip ji atrodo ir kada puls...
Tomą nuo šių žodžių išpylė ledinis prakaitas. Jei jis nežinos kada ji gali pulti jis kasdien gyvens baimėje.
- Aš tik žinau, - tęsė Eliza. – kad ji praneš prieš puldama: arba tu ją susapnuosi ją kviečiančią tave į kovą arba atsiūs laišką.
Slinko dienos bet Tomas nieko panašaus negavo.,, Gal ji jau nebepuls“ pagalvojo Tomas. Tačiau tą pačią naktį jis susapnavo dailią blondinę kuri jam pasakė:
- Aš esu Elektra – paskutinė šmėkla. Metu tau iššūkį. Ateik rytoj vienas į parką vidurnaktį. Ten ir įvyks paskutinis mūšis.
Ryte Tomas labai nusistebėjo kodėl galingiausia šmėkla yra daili ir trapi mergina, kuri savo grožiu pavergtų kiekvieną vyrą.
Vidurnaktį jis nuėjo į tą patį parką kuriame sutiko Elizą. Parke jis pamatė jo jau laukiančią tą pačią merginą, kurią matė savo sapne. Vos tik ji pamatė Tomą paklausė:
- Tai tu tas mano priešininkas? Pradėsime kautis? Ar išdrįsi trenkti merginai?
Vos ji taip pasakė puolė Tomą ir pargriovusi jį ant žemės pradėjo spardyti, bet staiga pasitraukė ir leido Tomui atsistoti ant kojų. Ji vėl puolė, bet šį kartą jos smūgiai buvo nuožmesni, greitesni ir stipresni. Tomui pavyko atremti vos kelis jos smūgius.
- Galvojau būsi manęs vertas priešininkas, deja klydau. Keista kaip tau pavyko nukauti Sfinksą ir Košmarą. Na bet tai jau nesvarbu, nes vis tiek žūsi...
Kai ji ruošėsi sekantį kartą pulti Tomą jis čiupo storą medžio šaką ir kai ji pribėgo iš visų jėgų trenkė ta šaka jai į galvą. Ji parkrito, tačiau greitai atsistojo ir vėl ruošėsi pulti, bet atsigavęs Tomas nesnaudė. Jis puolė ją ir iš visų jėgų smūgiavo ir spardė tol kol ji suklupo. Pradėjo švisti saulė rytuose ir atrodė, kad kova baigėsi, nes Elektra gulėjo leisgyvė. Bet staiga ji išsitraukė peilį ir sviedė jį Tomui į krūtinę. Elektros mestas peilis pataikė Tomui netoli širdies ir jis milžiniškų skausmų kankinamas suklupo tačiau įstengė ištraukti peilį ir sviesti jį atgal į Elektrą kuri vos kvėpavo,  nes šmėkla įgavus žmogaus pavidalą tampa mirtinga. Prieš pat mirtį ji pasakė:
- Jie abu žuvo: Sfinksas ir Košmaras, o dabar ir aš mirsiu. Bet jei aš mirsiu tai kartu žūsi ir tu.
Jos kūnas išnyko ir tai reiškė, kad ji pagaliau rado amžiną ramybę ir iškeliavo kur buvo skirta – tiesiai į pragarą. Staiga Tomui aptemo sąmonė ir jis dėl nuovargio ir kraujo netekimo nualpo. Atsibudo jis baltame kambaryje, o šalia jo sėdėjo Eliza.
- Ar aš miriau ir patekau į rojų?
- Norėtumei! – ji kumštelėjo jam į petį.
- Aišku norėčiau. Juk nepakeliamas skausmas ir nesikumščiuok taip smarkiai!
- Atsiprašau, matyt per stipriai trenkiau.
- O kur Elektra?
- Ji išnyko. Tu laimėjai, o dabar pailsėk, mano didvyri!
Taip pasakiusi ji švelniai pabučiavo jį į lūpas...

Po šių įvykių Tomui prasidėjo ramus gyvenimas. Jokios antgamtinės būtybės nedrumstė jam ramybės. Bet niekas šiame pasaulyje nežinojo ar ilgai truks ši ramybė ir neprasidės šmėklų medžioklė kuri Tomui atrodė tikras prakeiksmas...