Vaikai

Mamyte, mamyte.
Kandžioju filtrą ir nervingai juokiuosi. Jų žvilgsniai – tik į mane. Niekas nepastebi karsto. Mamyte, aš atsiradau iš tavęs, dabar tu lavonas nupudruotu veidu, aš irgi būsiu lavonas, kur nors purvinam kambary, kol išsiskirstysiu į nesurankiojamas daleles.
Akiniai nuo saulės nėra pakankama apsauga nuo giminių. Visa laimė, Morfijus šalia, ir jie man ničnieko nesako, neina artyn, tačiau pagiežingai šnabždasi. Įsikišu ausines į ausis ir įjungiu garsą. Kaukolės ertmę užtvindo garsų uraganas, ir aš jau beveik tyra mergaitė, gaila, kad niekuomet neturėjau kaspinėlių, vaikystėje mane skusdavo plikai, sakė, taip geriau plaukams...
Kai užsimerkiu, lieka tik garsas ir Morfijaus delnas, apkabinęs manąjį. Jaučiuosi beveik saugi, beveik, nes drebulys nesiliauna, kas, kad mano kraujyje laksto etilo alkoholis. Nevalingai akys sušlampa ir drėgmės perteklius ritasi žemyn, aš timpteliu Morfijų, einam iš čia, visai nenoriu, kad jie manytų, kad verkiu dėl motinos, motina seniai man svetimas žmogus, tpfu, lavonas, kai aš išlindau iš jos vidaus, aš tapau svetima, nors ji dar tebegyveno.
Išjungiu garsą, atsimerkiu, priešais mane – brolis tamsiu kostiumu. Brolis, vardu Donatas.
- Išeik. Neversk mūsų į tave žiūrėti. – sako jis man. Aš stoviu, nejudu iš vietos. Ką tik ruošiausi sprukti, tačiau dabar jau principo reikalas laikyti pozicijas. Taip, esu šiukšlė, kiek kitokio tipo šiukšlė nei jūs visi, naujesnio modelio, sakykim (naujumas nereiškia pažangos).
- Aš duosiu tau pinigų, tik būk supratinga. – brolis išsitraukia piniginę.
- Supratinga? – idiotiškai kartoju.
- Kai kurių tetulių silpna sveikata. Jei pamiršai – laidojam motiną. O tu nepasivarginai susitvarkyti. Be to, nuo tavęs dvokia alkoholiu. Taigi būtų gerai, kad dabar išsinešdintum. – jis įgrūda sulankstytą kupiūrą – dešimtį litų (aš tiek kainuoju?) man į delną ir paėmęs už pečių stumia tolyn. Jis teisus, po velnių, sakau, bet pyktis kyla ir kaupiasi, lipa aukštyn gerkle, ir aš išspjaunu pyktį ant brolio akinių. Iš pradžių jis nustėrsta, paskui atsivėdėja ir vožia man per skruostą taip, kad parkrintu. Morfijus tik dabar sugrįžta į realybę iš apmąstymų ir žaibiškai partrenkia brolį ant žemės, keletą kartų spiria jam į šonkaulius iš kerzo, tuo metu aš atsikeliu, ir tada mes bėgam, bėgam, bėgam...
Bėgame. Juk mus vejasi kažkas baisaus, pikto, nepermaldaujamo, ir mes tik laboratorinės pelytės, besiblaškančios labirinte, kad kažkoks dėdė patyrinėtų, kaip veikia refleksai. Sustokim, aš pavargau, sakau Morfijui, mes seniai nebe kapinėse, o kažkokioje gatvėje, atsisėdam ant kelkraščio, aš padedu galvą jam ant kelių ir prisimenu, jog tebelaikau brolio duotus dešimtį litų. Rūpestingai sulankstau ir įsikišu į džinsų kišenę. Šito tikrai prireiks. Džiūsta burna. Morfijau, visa laimė, kad tu esi čia, laikai mano galvą ir glostai plaukus, bet mes neilgai ištversim, ar ne? O gal kaip tik gyvensim, turėsim namą, šunį, vaikų, dirbsim kiekvieną dieną, savaitgalį nueisim į kiną ar teatrą, jeigu būsime pakankamai intelektualūs po tiek metų.
- Nesiparink, kačiuk, viskas užsimirš. Buvo neprotinga ten eiti. – sako Morfijus, pasibučiuojame kažkaip švelniai ir nekaltai, tarsi nutrindami vakarykštes orgijas. Tarsi po savaitės aš nesiskusčiau vienos galvos pusės, pamačiusi Morfijų su kažkokia gote kaip mano, ilgais juodais plaukais (turbūt kokie devyniasdešimt procentų gočių tokius labiausia mėgsta). Tarsi rytojus turėtų būti tyras, užlietas skaudžios auštančio ryto saulės, o ne juoda skylė dvokiančiame kambaryje atsiklaupus ant žemės priešais Emanuelį, kuris mane dulkins, laikydamas už plaukų, visu garsu kriokiant Six Feet Under „Die mother fucker“. Tarsi visi randai, pūvantys plaučiai, tuštuma būtų ne mano, o kažkieno kito kūne. Kokio nors mistinio Jėzaus, kuris vis tiek nukryžiuotas ir vis tiek prisikels.
Perdedu.
Atleiskit, aš tokia benamė ir pamišusi katė. Turiu tris ilgus nagus: abu mažylių pirštų ir vienas kairės rankos rodomojo. Visi kažkada buvo nulakuoti šlykščia raudona spalva, o dabar likę tik lako gabalai. Manęs irgi likę fragmentai. O kada buvau vientisa?
Suleidžiu nagus Morfijui į ranką. Ką veiksime?
-Einame pasivaikščioti prie upės. – sako jis. Kodėl prie upės, klausiu. O koks skirtumas, kur, paaiškina jis. Žinai, man rodos, visas miestas priklauso mums, kol dar esame gyvi, suvemiu nesąmonę. Jis trukteli pečiais.
Miestas šaltas ir šlapias. Lietus liovėsi, bet dauguma skruzdėlių tebesislapsto. Kurios turi kur pasislėpti. Mano inkariukai suplyšę ir šlapi. Morfijaus kerzai – naujutėliai, jo tėvas yra verslininkas, važinėjantis Mercedes Benz kabrioletu kartu su blondinėmis/brunetėmis. Morfijus sakė, kad kažkada išdulkino kažkurią savo tėvo kekšę, toji iš pradžių nenorėjo (kokia save gerbianti kekšė pasirašytų su taip atrodančiu tipu, kaip Morfijus – gražus veidas juk nulis), bet vėliau liko sužavėta jo gabumų ir fiziologinių duomenų. Morfijus visada man papasakoja apie kiekvieną naują savo kekšę. Įdomu, taip jis bando užmušt kompleksus? Įdomu, ar aš esu kekšė? Matyt, atsakymas būtų teigiamas – baigiau mokyklą (gavau atestatą su pagyrimu be jokių pastangų), tačiau niekur nestudijuoju ir nedirbu (pritrūko noro ir sveiko proto). Gyvenu pas Emanuelį ir kartais atlieku jo merginos vaidmenį, tačiau mūsų gyvenimo būdas nėra padorus ir teisingas katalikiškosios (na tarkime, ir bendražmogiškosios) moralės požiūriais.
Atleiskite. Vėl hipertrofuoju.
Emanuelis turi daug knygų. Kai būnu blaivi, jas skaitau. Pereinu į kitas dimensijas. Tada pasidaro gera, dažniausia. Televizoriaus man nereikia. Nė vienam iš mūsų jo nereikia. Tai dar nereiškia, jog esame dvasingi. Mes tokios pat skruzdėlės, kaip ir dauguma. Ką tik išsiritusios ir besiblaškančios skruzdėlytės. Kiekviena naujoji karta turi savo blaškymosi būdus. Paskui nurimsta, jei išgyvena. Galbūt išgyvensiu, sakau Morfijui, ir nurimsiu. Žinoma, linkteli jis. Kai į jį žiūriu, man irgi gera (tarsi skaityčiau knygą), panoriu jį apkabinti, tačiau bijau. Dabar diena. Dabar Morfijus mano draugas, beveik brolis. Kažkodėl jis taip elgiasi. O naktį tampa baisiai nepadorus, dar nepadoresnis už mane. Mes kvailiai ir mūsų kvailystes tepateisins tokie patys, kaip mes.
Kodėl mirė motina, net nežinau. Kažkas pasakė, kad šiandien jos laidotuvės, todėl ir nuėjau. Visgi ji buvo mano motina. Turbūt niekada nenorėsiu turėti vaikų – jie paveldėtų mano savybes.
Kai ateina vakaras, mes sėdime ant Barbakano sienos, nukorę kojas virš gatvės, kuria retsykiais prašliaužia turistų kuopelės ar koks nors automobilis.
-Morfijau, tu žinai? – klausiu.
-Žinau. Mes žinome. – jo šypsena suokalbiška, susidaužiame Kvortos plastikiniais buteliais.
Kitą savaitę jis dings. Ilgam. O aš vaikščiosiu pusiau skusta galva, kaip priėmusi įžadus jam.

[3]