Lesbietės arfos prisipažinimas Odetai

Nors aš nebyli,
Nors žmonių ir ženklų kalbos neišmokau,
Savo karštu, giliai manyje liepsnojančiu fakelu,
Tavo kūne norėčiau išdeginti slapčiausias raides.

Maldauju!
Įtempk mano stygą, mieloji Odeta,
Paleisk jos virpesius palei jūros putas.
Aš suoksiu vaivorykštės spindesiu,
Aš suoksiu šaltinio gaiva,
O tavo sruogomis čiuožiančios natos,
Ties lūpomis ugnimi alsuos.

Odeta! Aš tik bevardė arfa,
Aš tik kupriukė permatoma širdimi.
Prašau! Paglostyk mane savo rankom,
Odeta! Tu mano valdovė,
O aš tik pėstininkė, skubanti pavyti tave
Aš pasiruošus nukirsti bet kurį karalių,
Kuris pasimaišys mudviejų kelyje.

Paliesti tavo švelnią odą natomis tik trokštu,
O tu manąją liesk kaip tik moki.

O tada aš skambėsiu,
Ir godžiai laižysiu tavąsias ausis,
Įtemk mano stygą, mieloji Odeta,
Paleisk su ugnim ir jūros banga.

Nuoširdžiai tavo,
Neskambėjusi arfa.