Pokalbiai aludėje.Prarastas laikas

    Dabar tapo populiaru rašyti spaudoje ir rodyti televizijos laidose apie reiškinius sunkiai paaiškinamus sveiku protu. Įvairiausių ekstrasensų dėka žmonės gydosi, ieško gyvų ir jau nebe, savo artimųjų. Lietuvos raganos, pabalnojusios motorizuotas savo šluotas, mėnesienos šviesoje renkasi į pamėgtas vietas švęsti paslaptingų savo švenčių. Visa tai veikia paprasto žmogelio mastyseną. Vieniems, it vaikams, tai įdomu kaip naujos baisios pasakos, kitiems patiems patinka stebinti aplinkinius keistų nutikimų pasakojimais.
  O jei trijulė sėdi prie blausios žvakės šviesos ir ant stalo mergikė ką tik trinktelėjo po trečią bokalą...
  Taip ir norisi papasakoti ką nors tokio paslaptingo, netgi baisaus. Reikia tik kam tai pirmam užsiminti ir visų akys jau dega noru kalbėti ar išgirsti. Tą kartą labiausiai įsiminė Levo pasakojimas nutikęs jam pačiam. (Argi tai jau taip svarbu kam?)
Pasakojo Levas apie vieną savo bičiulį.
  Atklydęs jis is plačiosios Rusijos. Dirbo vairuotoju - kaip pats sakydavo - gali vairuoti bet kokią transporto priemonę - kad tik joje būtų nors vienas ratas ir, aišku, vairas. Kelias, atvedęs į Lietuvą, vingiavo per taigą, stepes ir dykumas - visą, tada dar plačiąją, tėvynę. Buvo kompanijos žmogus - gan gražiai dainavo, grojo gitara, galėjo nesustodamas kelias valandas pasakoti anekdotus. Ir visada šypsodavosi savo auksine burna, mat natūralus jos turinys buvo išmėtytas pakelės smuklėse ir užeigose. Toks jau buvo jo gyvenimas nuo pat to laiko, kai jis paskutinį kartą uždarė internato duris. Ir draugų nedaug teturėjo, bet su Levu labai gražiai sutardavo. Buvo vedęs jo pusseserę, tad daugelį švenčių drauge švęsdavo, o kad gyveno kaimynystėje, tai ir druską vienas iš kito prireikus skolindavosi. Ir apie savo ligą Levui pirmam pasipasakojo. Niekas kitas iki pat atsigulant ligoninėn nežinojo apie jo skrandyje kerojantį auglį. Levas negalėjo atsistebėti jo kantrybe, jo dvasios stiprumu. Pats jėgų žydėjimas, o likimas jau tarė paskutinį savo žodį. Nepasikeitė jo būdas, netapo jis niurgzliu ligoniu, nesidalijo sunkiu savo likimu su artimaisiais. Tik vienas Levas matė kaip jis, ką tik dainavęs ar juokęsis su visais kitais iš paties papasakotų anekdotų, likęs su juo vienas,  kenčia skausmus. Surūko jiedu balkone po cigaretę - jis nusišluosto nuo kaktos šaltą prakaitą, iššiepia savo auksinę burną ir vėl kaip niekur nieko į patį linksmybių verpetą. Daugiau kaip dešimtmetis prabėgo kaip nebėr jo draugo mūsų tarpe, o Levui jis išliko pavyzdžiu ir sielos stiprybės idealu visam likusiam gyvenimui.
Pasiėmė jis po mirties iš pusseserės seną jo moskvičiuką. Tokį seną, kad dabar jo kaina  kiekvienais metais vel didėja. Ne kartą iš jo girdėjom, kad visi pagrindiniai automobilio mazgai tebėra orginalūs, nors jau ne kartą remontuoti. Šeimininkas yra pagrindinis jo mechanikas. Daugiau nelabai kam patiki, o antra vertus -  paprasto meistro algos nelabai užtektų tokio amžiaus mašiną tvarkyti autoservise. Tad nieko nuostabaus, kad bagažinėje visada pilnas komplektas įrankių ir darbiniai rūbai. Pasitaiko, ir ne retai, kad Levas iš savo automobiliuko išsirita suodinom rankom ar nosim. Besikrapštydamas apie jį visada prisimindavo senąjį savo bičiulį.
Per patį lapakrytį išsirengė Levas sodan. Dvi dienos kaip tik užbaigti paskutinius rudenio darbus, paruošti sodelį ilgam žiemos miegui. Išvažavo šeštadienio rytą, dar rūkams neišsisklaidžius. Moskvičiukas ėmė čiaudėti vos tik pro vartelius išriedėjus. Kuo tolyn tuo prasčiau dirbo jo varikliukas. Jau kelintą kartą  pakėlęs kapotą krapšto tai vienur tai kitur - niekaip negali suprasti senuko kaprizo. Lyg ir viskas tvarkoj, o pavažiuoja pora šimtų metrų ir vėl stop. Jau senai pro šalį pralėkę keletas sodo kaimynu bus pasiekę tikslą, o jis galutinai įstrigo prie kapinaičių miesto pakraštyje. Saulutė jau greit pasieks aukščiausią savo šios dienos kelionės tikslą. Diena šuniui ant uodegos. Tiek jau to, pagalvojo Levas, nueisiu ant kapelių, aplankysiu senajį moskvičiuko šeimininką, pats pailsėsiu, gal kokia protinga mintis galvon ateis. Niekas gi nesulūžę - turi mašinėlė važiuoti.
Susirado gerai pažįstamą kapą, prisėdęs ant saulutėj išilusio akmens surūkė cigarete, paskui dar vieną ir tuo pačiu takeliu tarp kapelių pasuko link vartų. Moskvičiukas burbtelėjo nuo pirmo raktelio pasukimo ir gražiai burgzdamas nuskubėjo sodo link. Be jokių nuotykių įveikė likusią kelio dalį ir nepraėjus nei pusvalandžiui įvažiavo pro vartus. Tik keistas sodo kaimyno klausimas išmušė iš pusiausvyros. Išsiemęs savo mobilų greit pasižiurėjo - tikrai, buvo sekmadienio popietė...

Pranelis. 2005. 07. 17