Vieno eilėraščio paroda

Gali būti šiaudinis karvelis, virtuvės rakandas
ar nudrengto rankšluosčio skiautė.
Vertas pelytės danties gali būti –
kampe ant nuauksinto rėmo įgūžus
po siūlelį traukia iš drobės:
        kandys ir pelės minta menu ir nemiršta.
Skaičiau apie senį:
          su irklu ant peties, sukumpęs po storu,
aliejinio debesio potėpiu, kreta griovio
kraštu; pariby, ribuliuojančioj karščio bangoj
plaukia varpinė;
spėju – sekmadienio būta, šlubuota nuo upės;
ar spėta sugrįžti?
                        Nes virš galvos suka varnos;
paukščių baidyklės skeletas į vėją sumoja;
kardo šešėlis nuo jo suvelia dulkes;
galėtum manyti, jog karas aptvėrė irkluotoją ir
suturėjo žiūrovą.
                            Debesį riekia aštrus saulės
pluoštas, lyg atsvara kompozicijai apačioje,
ir tiesiai į taikinį sminga:
privalai nežinoti, kas pirmas suplakęs per kojas
nukirs jas arba nubučiuos.
            Netikrumą reikės išnešioti, lyg antsvorį –
nuolat stebėti, kas svetimus meta šešėlius
                              ir suvelia dulkes po kojom.
Vyniok, sandėliuok – bet atitrupa dažas,
rudenėja peizažai, regėjimus tenka pragerti;
eilių mechanizmą namų šeimininkės
išgraibsto rakandams; prie krautuvės durų
pirkėjai linčiuoja karvelį; iš jo vidurių sprunka
kandys ir pelės.
          Vėliau parodą užkala dangčiais ir virvėm
nuleidžia į duobę;
iš varpinės spėja ištrūkti lajus aleliuja
          ir senis irkluoja į dangų iš kur atkeliavęs.