Pasaka apie pėdas ir smėlį arba apie tai, kaip jai pagailo jo

Dažniausiai visi mini bėgimą įkaitusiu smėliu. Palakstykite įledėjusiu. Žemyn nuo kopos, iki ten, kur išsisemia banga. O tada dar pabandykite, pabandykite tame siaurame ruože prie šaltos bangos ir stingdančios smėlio dangos po kojomis, pabandykite pamedituoti, nešokčiodami pagalvoti, ko jūs norite iš tikrųjų. Susivokti reikėtų greitai, antraip, arba šoksite į vandenį, arba imsite pakaitomis trinti padus į blauzdas, o tai išblaškys momento rimtį ir neleis priimti svarbaus sprendimo: TAIP ar NE.

Visa tai sakau todėl, kad pėdos yra viena jautriausių ir jausmingiausių kūno vietų. Tik engiame jas kaip įmanydami – sprausdami į ankštus, pašvinkusius batus ir versdami vaikščioti, vaikščioti ir nešioti visą mūsų gyvąjį svorį.
Prisiliesk pėda prie smėlio, pušies kamieno, rasotos žolės. Ar girdi ką ji čiulba? Juk maloni srovelė nuvilnija per visą kūną – jausmingai, subtiliai, be galo erotiškai...

Aš vis dar laukiu lūpų, pabučiuosiančių mano pėdą. Visos kitos kūno dalys, berods, jau buvo bučiuotos, išgirtos, glamonėtos. Noriu, kad kas nors pabučiuotų nuospaudą ant pado, nekreipdamas dėmesio į dvoką ir purvą, kurį tas padas sugeria per dieną. Man nereikia princo ant balto žirgo, užmaunančio krištolo kurpaitę ir išmatuojančio mano pėdos dydį. Trokštu turtingo ir be žirgo, numaunančio nepatogų aukštakulnį batelį ir nebijančio prisiliesti prie mano prakaituotos pėdos liežuviu...

Kovo pradžios gaiva ir šaltukas. Sniego luisteliai, sumišę su smėliu. Pirtelė paplūdimyje. Skaisti saulė. Karšta ir garuojanti išpuolu per pirties prieangį ir pasileidžiu link jūros. Ji ledinė, bet po suompirtės nebaisi. Jaučiu kietumą po padais, jie po truputį stingsta bėgant, bet žinau, kad neišsigąsiu, spėsiu panirti į vandenį, o iš jo iššokus, visai nebaisu ir nesunku bus vėl užlėkti iki pirties ir panirti į prakaitu varvančią kaitrą. Nardau... O prieš akis ta žvejų valtis ant smėlio, po jos tuoj pat labai šaltas vanduo ir tu, varvančiais plaukais, plačiai besišypsantis ir kylantis aukštyn... Ir aš nusišypsau nieko nesakydama, nes mus skiria tik ta valtis, pro kurią jau kelis kartus prabėgome ir prie kurios taip smagu susitikti, belakstant pirmyn ir atgal. Tik ...  Tu žiūri į mane, bet praleki manęs nepastebėjęs, visas džiugus ir nusėtas vandens lašais. O aš, akimirką dėl to suglumusi, pamindžiukuoju pakrantėje, žagteliu ir puolu į vandenį.

Tu niekad nesakei, jog nematai, t. y., matai labai prastai.

Išlipusi iš jūros ir skuosdama aukštyn prisimenu tavo keistus žvilgsnius, veido išraišką, kurios paslaptingumas mane taip kerėdavo... Vadinasi, tu nematai, tiesiog prastai matai. Ir visa tampa taip paprasta, moteriškai pažįstama ir jauku.
Visada pasiryžusi gailėtis. Ieškanti tokio, kurio reikėtų gailėtis. Tu netobulas, radau tą kliautį, kuri leis apkabinti tave ir paglostyti, paguosti tylint ir tau nežinant, kodėl aš taip meiliai glaudžiuosi. O aš žinau. Ir tas žinojimas man suteikia daugiau teisių į tave. Duosiu dar daugiau meilės, švelnumo, kad tu neužuostum mano gailesčio. Dar daugiau švelnumo, kad tu nebeklaustum iš kur jis atsirado... Ir vėl apsigausiu gailesčiu, apsišausiu, tiesiog, brutaliai, – pasimausiu ant jo.

Tame ruože pasigirdo TAIP... Mano pėdos sugėrė šį atsakymą ir nulakino jį širdžiai. O mano galva lai išsiblaivo rytoj.

Lėtai kopiu kietu smėliu aukštyn ir dėkoju jam ir savo pėdoms, kad jis toks vėsus. Sustoju prie pirtelės, kad viską ramiau apmąstyčiau, nes sprendimas jau priimtas. Tačiau man dar reikia kelių akimirkų susivokti, kaip elgtis su tavim, jį priėmus. Ir darosi gaila, kad viskas jau baigta. Viltingas nežinios svaigulys, bendravimo su tavimi laisvumas, kol dar neaišku, kuo mes vienas kitam tapsim, kyla į ribuliuojantį prieš akis orą ir slysta iš mano rankų, bejėgiškai ir kvailai makaluojančių ir bandančių sugauti tai, kas jau negrįžtamai prarasta. Tiesa, besistengdama įžiūrėti išsisklaidžiusius romantiškus pasimatymus bei bandomuosius apsikabinimus, bučinius, kurie dar nelabai ką žada, pastebiu, jog mano rankos, o ir visas kūnas išmuštas raudonomis dėmėmis. Nedailu: matyt man tikrai netinka sauna.
O ar patiksiu tau tokia dėmėta?
Mano padams jau be galo šalta, ilgiau nebeištversiu. Laikas į kaitrą, ten kur tu, dar nenutuokiantis apie mano pasikeitusį požiūrį į pirteles ir lakstymą sušalusiu smėliu.

Vakare, kai atšilau ar atvėsau nuo savo naujų nuojautų, netyčia glustelėjau prie tavo krūtinės. Tikrai netyčia. Ir man patiko ten ilsėtis. Kai apkabinai mane, supratau, kad mano bėda tame, kad kelnaitės nedera prie liemenėlės, nes nieko nebuvau numačiusi iš anksto.
Tą patį vakarą pasimylėjau su tavim pirmą kartą. Tiesa, beveik tuoj pat ir antrą, ir ... Ir, ko gero, tą antrą, o, ką jau bekalbėti apie trečią kartą, jau artėjant vidurnakčiui, nebeprisiminiau priežasties (kodėl šiandien?) – gailesčio, o norėjau dar vieno pakilimo, dar ir dar bėgti apledėjusiu smėliu į tavo glėbį.
Atsimenu, kad labai troškau, kad būdamas manyje, ką nors pasakytum, galbūt, jog myli mane. Pati norėjau tai tau pasakyti, bet žinojau, kad dar ne dabar, ne laikas. Nors taip norėjosi – vos nepravirkau. Bet bijojau verkti, taip pat, kaip ir pasakyti, jog įsimylėjau. Bijojau pasirodyti per daug nuoga ir priklausoma nuo vyro, kurio buvau nusprendusi pasigailėti.
Visgi pravirkau iš ryto, kai kildamas iš mūsų guolio, nubėrei bučiniais mano pėdas.
Tu sėdėjai ant lovos krašto  su keista nuostaba veide ir žiūrėjai į mano ašaras. O aš meldžiausi, kad nepaklaustum, kodėl verkiu, nes dar nebuvau pasiruošusi tiesai, kuri aplankė ... beieškant nuotykių.