Nebūsi ir triušiu dekoratyviniu

Gali graužti kopūstų lapus, patisonus, rabarbarus, svogūnus ir kitas daržo gėrybes. Užsiauginti kailiuką. Šokinėti. Op op. Bešokinėdamas išsimušti du peraugusius (o gal statytus?) priekinius dantis. Vis tiek nebūsi kiškis. Nesivargink nusipirkti narvo – nebūsi ir triušis dekoratyvinis. Nepažymėk bilieto autobuse. Būsi zuikis! Vajetau, kokia palaima!

Tą rytą, tą vieną vienintelį rytą balandžiai daužėsi sparnais į langų stiklus. Žmogus sėdėjo priešais langą ir valgė salotas. Kadangi puikia rega niekada nepasižymėjo (labiau garbino klausą, buvo muzikos žinovas) – nematė nieko keisto. Ir negirdėjo nieko keisto, nes galvojo, kad šiais laikais musės užauga didesnės nei prieš dešimt metų. Žmogus valgydamas darė pauzes vis pritraukdamas popieriaus lapelį prie akių. „Gali graužti kopūstų lapus... “
- Aš negraužiu – aš kandu, kvaily nelaimingas.
Taip ir parašė kitoje lapo pusėje.
- Kad gi turėčiau pašto karvelį...
(Kartais tereikia tik pasiimti).
Į cd-rom‘ą sugrūdo popiergalį ir išsiuntė elektroniniu paštu. Grįžo atgal į virtuvę, atkando salotų. Patrypčiojo, nuskriejo į tualetą, atsivyniojo pusę rulono popieriaus. „O tu gali norėti, gali nenorėti, bet vis tiek būsi smirdantis šeškas! ”. Sugrūdo į cd-rom‘ą ir išsiuntė elektroniniu paštu.
- Oi kaip norėčiau... oi kaip norėčiau turėti pašto karvelį. Apšiktų ir akis iškapotų.
Pažvelgė į savo nagus. Reikia kirpti. Per tuos susirašinėjimus užmiršo asmens higieną. Kodėl taip ilgai nėra atsakymo? „Klausyk, gal su letena rašyt nemoki? Šypsenėlė“. Balandžių keliamas triukšmas tapo nepakeliamas. Žmogus užtraukė žaliuzes, užuolaidas ir visu garsu paleido muziką sukišęs audio kasetę į cd-rom‘ą. Laiko rankose atsakymą. „Aš tau neatrašinėsiu – atsiųsiu mešką, kad tave sudraskytų“. Užrakino lauko duris dar viena ekstra spyna ir užkabino grandinėlę. Paskui pagalvojo, kad reikia rakinti ir kambarį su kompiuteriu. Jeigu atsiųs. „Aš tau neatrašinėsiu. Gali nesiginkluoti ir nesislėpti. Palauksiu kol pats nusibaigsi“. Žmogus atsinešė dubenį salotų ir ėmė valgyti.
Tą vieną vienintelį rytą beldėsi meškos, trankėsi balandžiai ir kitkas. Ne tik tą rytą, bet ir kitą, ir vakarą, ir dieną. Tačiau jų nesimatė – todėl niekas ir nepastebėjo.