Atodūsis

Iš kambario pakampių į mane žiūri visi trylika pačių bjauriausių nykštukų. Žaizdotas senis, juodomis panagėmis karūnuotais pirštais krapštinėjantis vandeningas opas ir kelios sentimentalios fotografijos bei šventieji paveikslėliai, sukaišioti tarp sovietinės modern stiliaus indaujos stiklų. Nutirpusios blauzdos skausmingai dilgčioja, bet bijau net pajudėti. Kaip tą naktį, kai dar būdamas vaikas, netikėtai prabudau ir nustėrau kaustomas stingdančiuo siaubo: ant kambario sienos aiškiai mačiau didelį, ką tik į namus įsliūkinusio, žudiko galvos šėšėlį. Kaip įmanydamas stengiausi net nekvėpuoti, laukiau kol jis įsitikins, kad visi miega ir užsimos kirčiui. Tačiau neišlaikiau ir suspaustas anglies dvideginis plūstelėjo iš mano plaučių, pro mėšlungiškai sukąstus dantis. Plūstelėjo ir nupūtė apvalią pliušiniomeškinoausį-žudikošėšėlįantsienos. Ne, turbūt niekada daugiau gyvenime nebuvau taip arti mirties ir tuojau pat po to toks laimingai išsigelbėjęs. Ne. Ir ne šįkart.

Žinau, ko jie nori – kad imčiau pykti, baimės jiems negana.

Vienas nykštukų, matau, šlykščiai vaiposi ir merkia man akį, kitas krapšto nosį, apsukęs savo smilių nėriniuotu mano televizoriaus staltiesėlės kampučiu. Senis sėdi veidu į tamsą, už jo nugaros langas, pro kurį tvinsta kiemo žibinto šviesa ir aš nematau jo veido išraiškos, bet žinau – ji panaši į smalsaus, vabalui vieną po kitos kojas traukiojančio vaiko. Ar skauda?

Žiemą buvo atėjęs kunigas. Sakėsi kalėdojąs, įbrukau jam tada suglamžytą pinigą į kišenę, o jis pašventino butą ir buvo visai malonus, nors ir atsisakė arbatos. Tačiau dabar jo šventalai neveikia. Mėlynos ir šaltos kaip ledai numirėlio rankos tysta iš po lovos link mano kulkšnių – vos spėju susikelti kojas – apčiupinėja gumines šlepetes ir vėl pamažu grįžta atgal. Nieko nepešė, bet dabar turiu sėdėti susirietęs nevykusio lotoso pozoje. Ir nejudėti.

Ir nekvėpuoti.

Tik laukti kol įsitikinę, kad aš miegu jie pasiruoš paskutiniam kirčiui.

...

Nebeišlaikau suspausto anglies dvideginio. Atsidūstu.