The Bitch As I Am

Šviesa, nusidriekusi tarp mūsų, tarp mano krūtinės ir tavo kaklo, mus atidalina, nes tu manęs nebebučiuoji, o tik žiūri į akis ir nieko nesakai. Abu žinom, kad šitas spindulys reiškia laiką, kai reikia atsiskirti ir eiti savais keliais. Kiek daug visko šioje akimirkoje – nevilties, ilgesio, meilės, kančios, neapykantos pareigai, pasauliui, rytui. Norėčiau pasakyti, kad tave myliu, pabandyti paaiškinti, kaip stipriai, norėčiau paprašyti, kad  paliktum mane, bet tyliu, o žvelgdama į tavo akis mintyse kartoju: “Kodėl visada taip? Negaliu be tavęs gyventi, tačiau neturiu teisės ir mirti”. Suvokiu, kad tuoj išslysiu iš mūsų guolio, paskubomis apsirengsiu ir bėgsiu kuo greičiau, kuo toliau, nersiuos į savo rūpesčius, šypsosiuosi, juoksiuosi, jausdama, jog veido raumenys tamposi tik kažkokios man dar likusios valios dėka.
O tu ir vėl išplauksi. Ir ilgai negrįši. Gal ir visai negrįši. Aš nebegaliu iškęsti tų amžino laukimo sesijų tarp mūsų naktų. Iš pradžių, po išsiskyrimo, dar jaučiu tave fiziškai savo oda, kaulais, rankomis, strėnomis; po to imu įsivaizduoti mus, sapnuoti dieną; dar vėliau – tavo veidas ima blukti ir aš pradedu pastebėti gyvenimą, tekantį pro šonus... O tada tu netikėtai vėl atsirandi. Ir viskas iš naujo. Vėl tas prakeiktas šviesos spindulys, vėl mano aimana ir tavo atodūsis. Vis pasižadu, jog kitą kartą maldausiu tavęs, kad būtumėm kartu ir nesiskirtumėm, prisieksiu mesti dėl tavęs tai, kas mus skiria. Tik, kai gulime, va, šitaip, kaip dabar, suprantu, kad tu niekada nesutiksi, o aš nepasiryšiu tam be tavo sutikimo. Todėl mintame trupiniais, gyvename nuvogtomis naktimis, dieviname tamsą, meldžiamės vienas kitam ir, tiesiog, nesipykstame. Tarsi esame ne čia, o išsikerpame iš gyvenimo siauras juosteles, nudažydami jas kontrastingomis mūsų kasdienybei spalvomis.
Kažkada sugebėjau imti ir duoti, turėjau ką investuoti į gyvenimą ir iš jo lobių išsitraukdavau nemažai brangenybių. Būdavo momentų, kai jausdavausi jauna, patraukli, akinanti, stulbinanti, gėriau kasdienybę kaip ambrozą, kurios skonis buvo nepakartojamas. Dabar aš tapau...
Šokėja, šokanti ant butelio šukių. Ne visada jos pavargusias kojas pamalonina džigitas, užsikeldamas ją ant žirgo ir nulėkdamas į daug žadančias, paslaptingas tolumas. Ne visada. Dažniausiai jos kraujuojančios kojos taip pavargsta, kad ir delnai bei keliai atsiremia į stiklo šukes. Po to prie jų prisiliečia ir kitos kūno vietos. Apie tai, kad tapo jogu, ji nesvarsto. Tiesiog, viskas atrodo vienodai. Jai norisi užmaršties. Ir nesvarbu, kad ji įgyjama tokiu aštriu pavidalu. Ji prarado viltį būti laiminga, taip pat nebetiki ir tuo, jog gali numirti. Jos vienintelis noras yra negalvoti, užblokuoti prisiminimus bei mintis apie ateitį. Jos paskirtis – egzistuoti, išlikti, o ne gyventi. Todėl ji ir šoka savo niekada nesibaigiantį, skausmingą (nors jai ir ne tokį kankinantį, kaip tai atrodo kitiems) flamenko.
Tu esi vienas, tau nesvarbu. Aš esu ištekėjusi ir turiu porą vaikų. Ir laikydama ant kelių savo vaiką, aš visada pasvajoju apie tai, kad jis mudviejų. Tada imu keikti save už tai, kad atėmiau gyvybę vaikui, kurį tikrai reikėjo turėti... mums. Tu taip ir nesužinojai nieko, aš niekam nepasakojau. Tada tai atrodė geriausia išeitis. Nieko rimta, kadangi negalėjau išnešioti ir pagimdyti tavo vaiko tau ir sau. Dieve, kas atsitiktų mano jau turimiems vaikams! Graužiu save, nes turėjau tai padaryti, būčiau viską įveikusi. O dabar liko neišmatuojamos kaltės jausmas: juk aš negaliu tau netgi pasipasakoti. Maniau, kad esu tvirtesnė. Apsiskaičiavau. Kartais taip atsitinka.
Tokia kalė kaip aš. Besistengianti negalvoti, neigti ir slėpti tai, kas sudaro mano gyvenimo šerdį, verkianti netikra šypsena veide.
Šviesa, šviesos spindulys. Aš nutraukiau dar vieną gyvybę, kadangi nebebuvau tiek stipri, kad, nužudžiusi tavąjį, išleisčiau į pasaulį savo vyro vaiką.
Tokia kalė kaip aš. Tapau netgi kankine po to, kai bandžiau nusiskandinti, mečiausi po sunkvežimio ratais. Nieko neišėjo. Buvau išgelbėta tam, kad galėčiau toliau egzistuoti ir zombiškai žengti pirmyn.
Kai pažiūriu pro langą, matau tik tirštą ant vandenų krintantį rūką ir laivo siluetą, vos vos įžvelgiamą pro miglų vyturus. Pelenų spalva. Šiek tiek rožinė, labiau nujaučiama nei įžiūrima. Stebuklas, kad dar kvėpuoju, virpant šnervėms ir viršutinei lūpai, traukiu į save jūros prisodrintą orą, drėgną ir gaivų, šaltoką. Vardas tam – užsimiršimas. Nors tikėjausi užmiršti kaip tik tai, ką dabar matau, o ne tai, į ką iš tikrųjų nebereaguoju.
Tokia kalė kaip aš. Su tavim ir be tavęs.