atbarailos paneigia dėsningumą
ir lanksčios strėnos išsiriečia
rytinės majos gniaužtuose.
dar tebesirpsta saujose išniekinta
nagų žymė iškraipanti žemėlapį
išpieštą delnuose prieš tau įžengiant.
Naktis paslėps mano vidinę klausą
nuo taip nemalonaus spiegimo
artėjančio į letenėlėmis paslėptą guolį.
palik man dubenėlį pieno
ir gabalą likimo
ir tą kuris pabuvo prie tavęs arčiausiai.


ta prasme aš





