Susitikimas

Po ilgų nesimatymo metų mes ir vėl susitikome. Tu palieti mane ranka, ištari mano vardą ir nusišypsai.
Tu nė trupučio nepasikeitei, tokie pat šviesūs plaukai, mėlynos akys... Ne, kažkas pasikeitė... Iš tavo akių sklinda ne švelnumas, draugiškumas, o deginanti aisra... Ir šis žvilgsnis mane gąsdina... Noriu pabėgti, nueiti, nebematyti tavo žvilgsnio... Man pernelyg skaudu... Bet tu vis toks pat, vis neleidi man nueiti, laikai už rankos ir sakai:
- Palauk, nenueik, aš noriu pasikalbėt su tavim. Išklausyk.
Imi spausti mane glėbyje, savo degančiomis lūpomis grubiai ieškoti manųjų...
- Ne! Palauk! Paleisk mane! Tu nebe tas, ne ankstesnis mielas žmogus, kurį pažinojau... Tu pasikeitei... Paleisk!!!- sušunku ir bandau ištrūkti.
- O tu irgi kitokia...- nusijuoki ir paleidi mane.
Bėgu į tamsą, noriu kuo greičiau ištrūkt iš ten, kad nebereiktų matyt tavęs, tavo žvilgsnio, justi tavo kvapo, alsavimo.
Bėgu per ašaras nematydama kelio. Kažkas gniaužia mano gerklę... Kodėl? Kodėl tu taip pasikeitei? Kur dingo ankstesnysis tu, kurį pažinojau, su kuriuo man buvo gera, jaučiausi tokia saugi...
O gal ir anksčiau toks buvai, tik aš nepastebėdavau, ar nenorėdavau to matyt?...