Padaužoms neuždrausi...

To namo bijojo visi gatvės vaikai. Bet vis tiek per dienas sėdėdavo prie jo tvoros ir regzdavo ilgiausius planus arba tiesiog svajodavo ką veiktų patekę vidun. Tiesa, retkarčiais atsirasdavo koks naujokas ar iš kitos gatvės atklydęs vaikinukas, kuris drąsiai perlipdavo tvorą. Po sekundės jis kaip visi kiti jau nešdavo kudašių lauk.
Labiausiai vaikus viliojo namo (kurį dauguma net vadindavo dvaru) kiemas. Na ir kas nenorėtų ten nuklysti! Milžiniški lygutėlės žolės plotai (kaip būtų nuostabu čia pažaisti futbolą!), karuselės ir sūpuoklės, baseinas ir dar daug visko. Bet keisčiausia, kad šiuo turtu niekas per amžius nesinaudojo. Apskritai buvo keista, kam tai reikalinga, mat name negyveno joks vaikas. Tik ponas Tibsas…
Apie poną taip pat sklido legendos. Net jo vardą vaikai tardavo kiek pritildytu balsu, kad jis nenugirstų. Kita vertus, tarp padaužų ir namo šeimininkų įsiviešpatavęs karas visiems pakeldavo ūpą: vaikai pabėgiodavo, o Tibsas pramankštindavo kaulus juos vaikydamasis. Tik nenuskildavo tam vaikui, kurį pagaudavo, nes po to jis visą savaitę negalėdavo prisėsti...
Matyt, viskas būtų taip ir likę, jei ne keistas nutikimas. Šeštadienio rytą berniokai nusliūkino prie kiemo tvoros ir net prikando lūpą išvydę, kad nėra senojo vyriškio mašinos. Jis beveik neišeidavo iš namų ir buitinius dalykus palikdavo tarnaitei.
  - Ar jis tikrai išėjęs? – susirūpino vyriausias iš visų Dikas. – Gal leido su mašina išvažiuoti tarnaitei?
        Atsakymo neteko ilgai laukti – prie tvoros skalydami pribėgo du dideli vilkšuniai, kuriuos iš aptvarų paleisdavo tik ponui išėjus.
  - Kur jis galėjo išvažiuoti? Gal darbo reikalais… - pasiūlė entuziastas Linas.
  - Gal… Nors manau, kad jis tiesiog… Ei, atvažiuoja! – net šūktelėjo mažiausias iš visų Martynas.
        Ir iš tiesų – po sekundės vartai atsivėrė ir į kiemą įvažiavo mašina. Ponas Tibsas nepastebėjo už krūmų pasislėpusių vaikų, be to, turėjo svarbesnių reikalų. Išlipęs iš mašinos jis atidarė galines dureles ir netrukus ant kieto grindinio atsistojo maža mergaitė.
        Ji buvo aprengta puošnia suknele su kaspinėliais, avėjo dailiais blizgančiais batukais, o jos reti geltoni plaukučiai buvo supinti į dvi plonytes kasytes. Mergaitė atrodė išsigandusi ir kažkodėl jos išblyškęs veidelis visai nederėjo su tais ryškiais drabužėliais. Jos pilkšvos, negyvos akytės buvo įsmeigtos priešais save. Mergytė tikrai atrodė serganti.
        Ponas Tibsas nuvedė mergytę prie sūpynių ir atsiklaupęs pradėjo kalbinti. Tačiau mažylė visą laiką tik purtė galvą. Pagaliau vyriškis paglostė jai galvą ir susirūpinęs įėjo į vidų. Ir pirmą kartą per visą gyvenimą šią sceną iš pasalų stebintiems vaikams pagailo pono Tibso.
  - Kaip manot, kas ji tokia? – klausiamai susižvalgė vaikai.
  - Tuo sužinosim! – riktelėjo Dikas ir persiropštė per tvorą.
        Jis atsargiai nuėjo pasieniui ir įsitikinęs, kad ponas Tibsas nemato, priėjo prie mergaitės, kuri vis dar sėdėjo ant sūpynių. Atsistojęs priešais tą kokių aštuonių metų mergaitę jis nusiėmė kepurę, ja įmantriai pasuko ore ir išdidžiai tarė:
  - Jaunoji ledi, labai malonu kad atvykote į šį užmirštą kampelį. Aš ir mano ištikimieji draugai mielai pasiūlytumėme jums savo draugiją, – Jis padarė įmantrų reveransą, vėl užsidėjo kepurę ir gudriai mirktelėjo viena akimi. – Beje,  aš esu riteris Dikersuanas, nors draugai mane vadina tiesiog Diku.
        Visą tai stebėję berniūkščiai tiesiog raitėsi iš juoko. Bet mažoji mergaitė tik kryptelėjo galvą ir toliau įdėmiai stebėjo Diką. Netrukus šalia jo jau prisistatė Laurynas:
  - Ledi, ar galėtume sužinoti jūsų vardą?
      Mergaitė pažiūrėjo į Lauryną ir tada parodė kelis ženklus nebylių kalba. Deja, nė vienas berniukas nieko nesuprato. Išeitį sugalvojo Dikas.
  - Mano vardas, kaip jau minėjau, Dikas, - ir tai sakydamas Dikas ore nubraižė savo vardo raides.
        Mergaitė suprantamai linktelėjo ir ore nubraižė keturias raides: “L”, ”I”, ”L”, ”Ė”.
  - Jos vardas Lilė! – sušuko atbėgęs Linas ir tuoj pat susigriebė už burnos.
  - Nerėkauk, mus gali išgirsti ponas Tibsas, - subarė jį Dikas. – Na, ledi Lile, ar leisite palaikyti jums kompaniją šią popietę?
      Lilė linktelėjo. Lyg davus kokį ženklą nuo tvoros atbėgo likę berniukai. Vienas iš jų paėmė mergaitę už rankų, antrasis sugriebė už kojų ir jie pradėjo ją supti ore. Lilės akys pirmą kartą sužvilgėjo iš džiaugsmo, o lūpų kampučiai vos vos kilstelėjo aukštyn.
      Netrukus visi susėdo į didelę karuselę ir Dikas visus įsupo. Jis pats išsitiesė visu ūgiu ir susižavėjęs stebėjo Lilę: jos skruostukai jau buvo šiek tiek paraudę ir vieną akimirką ji net suplojo rankutėmis. Atrodo, geriau ir būti negali… Staiga kažkas lengvai suspaudė Diko petį ir atsigręžęs jis išvydo rimtą pono Tibso veidą. Dikas impulsyviai norėjo bėgti, bet ranka vis dar stipriai laikė petį.
  - Nebėk, - prakalbo Tibsas. – aš leidžiu jums čia būti. Tik gražiai elkitės su Lili. Jau seniai jus stebėjau ir neveltui atsivežiau dukterėčią čia – žinojau, kad neiškęsite ir ją užkalbinsite.
        Ponas Tibsas mirktelėjo vaikams ir vėl nuskubėjo į namo vidų. Tuo tarpu Dikas stovėjo netekęs žado. Pagaliau suvokė kas nutiko ir garsiai suriko:
  - Na gi – žaidžiam žuvį ir tinklą. Mudu su Lile gaudom.
        Visi vaikai pašoko ir pasileido per veją. Tuo tarpu Lili linksmai suplojo rankutėmis ir pirmą kartą nusišypsojo.