Neužmink - čia aš

Kaip ir kiekviena parbudimu startuojanti diena taip ir toji man nežadėjo nieko naujo, tačiau... Viskas prasidėjo autobusų stotelėje, kuomet prie manęs priplasnojo žaliai salotinė etiketė ir pasiprašė nutūpti man ant kaktos.
- Tūpk, - pasakiau skraiduolei etiketei.
Tada ji mostelėjo žaliu skvereliu ir visa savo esybe prilipo... Būtent tada viskas ir pasikeitė: ligi tol į mane stebeilijusi močiutė neleido skrodžiantį žvilgsnį į žemę ir ėmė tyrinėti, kas guli lietaus balos dugne, vyriškis, įkyriai klausinėjęs, ar šįryt tikrai atvažiuos autobusas, staiga užsičiaupė, ir jo nebaigtas klausimas „Ar... “ taip ir liko kaboti ore. Trys jaunutės blondinės liovėsi kikenti ir apkalbėti neįprastus mano batus. Keista – visi jie nusisuko, nutilo, užmiršo MANE.
Atvažiavęs autobusas sustojo gerokai toliau nuo tos vietos, kur stovėjau, ir teko riste jį prisivyti. Atsisėdau, radusi laisvą vietą, ir maždaug po sekundėlės ant manęs užsėdo (tikrąją ta žodžio prasme) senyvas vyriškis – jis manęs nepastebėjo!
Kur tik tądien beėjau, visur manęs nematė, neragavo, neklausė, nelietė ir neuostė. Keista.
Grįžusi namo trenkiau savo Keistuosius Batus į kampą ir garsiai trenkusi durimis užsidariau vonios kambaryje. Čia ant sienos kabančiame veidrodyje išvydau pavargusį pilką veidą ir --- etiketę – žalią, lipnią, - ji tebebuvo man ant kaktos. Pažvelgusi atidžiau išvydau užrašą: „AŠ SNOBĖ – TOKIA PATI KAIP IR TU, SPOKSANTIS Į MANE“.
„SNOBĖ“ – šešėlis, rūkas, migla, tamsa, užmarštis, aklumas. Nuplėšiau skraiduolę prielipą ir tėškiau ją šiukšlių dėžėn. Keista, bet nuo tada aš niekur nerandu šiukšlių dėžės. Nuojauta kužda, kad ji yra, gal net kažkur visai čia pat, bet aš niekur jos nematau, negirdžiu, neliečiu, neuostau, neragauju.