Netekėjusioms arba netyčia ištekėjusioms ir neturinčioms vaikų apie svetimų miestų romantiką

Mano širdis sustojo tau. Ir man pačiai sustojo. Šitame, kaip pasirodo, svetimame mieste.
Nyku kaip numirusioje planetoje – žioji ugnimi nebesispjaudantys krateriai, ežerų duburiai nebesulaukia vandens, - kaip akiduobės, iš kurių išluptos akys. Žodžiu, daug randų, bylojančių apie įvairiausias – gilias ir ne tokias gilias- žaizdas, buvę įdrėskimai, nubrozdinimai, sumušimai. Begalė pamiršto skausmo liudytojų, besugebančių tik atgaivinti prisiminimus.
Geriau jau sopėtų, geltų, durtų, badytų ar bent jau niežėtų. Geriau jau varytų iš proto, alpintų, kaustytų, verstų staugti. Taškytųsi pūliai, pratrūkus votims, bėgtų nekrešantis kraujas, su šašais nusiplėštų pleistrai, konvulsiškai raitytųsi kūnas. Viskas geriau už šią nykumą.

Kai paliečiu tavo veidą, nieko nebejaučiu. Lyg tai daryčiau ne savo rankomis. Todėl ir sakau, kad mano širdis sustojo.
Kai tavo lūpos prisiliečia prie mano pilvo, nieko nejaučiu. Nejaučiu–Nejaučiu–Nejaučiu--  Norisi klykti iš nevilties, voliotis ant žemės, tarp dantų įsisprausti pieštuką, kad nenusikąsčiau liežuvio, nors gal geriau jau jį nusikąsti, juk taip trokštu skausmo. Nors jo, kad kažką pajusčiau. Tik žinau, kad net ir toks skausmas bus ne tas, kurio noriu.
Ave, Maria–Moriturus… Dar kartą mirčiau, jei pajėgčiau.

Aš negaliu paimti tavęs už rankos ir vestis tolyn su savimi. Negaliu ir tau duoti savosios, kad tu temptum mane ten, kur man nėra vietos.
Aš –  ne ta. Ne tavo. Kad ir kaip to ilgėtumėmės abu. Ir nėra tikslo tęsti mūsų… Mus. Mes atskiri. Aliejus ir vanduo nesimaišo.

Prisimenu miros kvapą, smilkalų užaštrintą vaizduotę, kuri girdi tyliai tyliai šlamančius šilkus, apgulusius kojas, man einant pas tave ir leidžiančius taip pat begarsiai atitolti tave pabučiavus. Mano šilkas ir smilkalai niekada nebus kažkieno kito nuosavybe. Jie to nenori. Bent jau aš tąja jų nepriklausomybe dangstausi, nes bijau. Neištikimybės ar ištikimybės naštos, pelnytų ir nepelnytų priekaištų lavinos. Tiesiog turiu būti sau.

Nenoriu skriausti. Kodėl tu nesupranti, jog  mūsų laikas pasišokinėdamas nuėjo, nepagalvojęs, kad reikėtų perspėti, jei kartais patys nesusiprastume.

Tavo lūpos ties mano akim,
Negaliu jų nuleist ir pakelti nenoriu---

Ne todėl, kad droviuosi. Todėl, kad nežinau, ką tau pasakyti.

Tu man sakai, kad mane jau truputį myli. O aš pagalvoju, kad myliu nebe taip kaip anksčiau. Galbūt trupučiu mažiau.

Tu manęs atsiprašinėji, nes galvoji, kad įžeidei. Aš neatsakau, nes neturiu už ką atleisti. Aš nesupykau, tu tiesiog mane išgąsdinai. Netekau amo, susitraukiau, bet visiškai nesupykau.

Nenoriu bijoti, drebėti dėl mūsų santykių, savitarpio nesupratimo. Nenoriu nusižeminti iki savęs praradimo. Lengviau, nors sunku, prarasti tave.

Bet ką aš čia šneku? Juk niekada nesiekiau tavęs turėti: troškau tik mylėti. Ir tikrai nemaniau, kad reikės bijoti. Ko? Tikriausiai to, kad tu mane myli ne taip, kaip man reikia. Tu stengiesi, bet tau nesiseka. Neteigiu, jog privalome vienas kitą mylėti vienodai. Tik bjauru, nes mes nederame. Ne dėlionė, ir ne dalia matyt.

Tu tik žiūri į mane ir kažką kalbi. Ką, nesvarbu. Tik iš balso tono suprantu, jog kalbi įtikinančiai. Gal teisiniesi, gal nušvietinėji, mūsų būsimą ateitį. Man nesvarbu. Norėčiau pažvelgti tau į akis taip, kad suvoktum savo žodžių beprasmybę, tačiau neprisiverčiu. Todėl žiūriu į degtukų dėžutę, nuo kurios šypsosi kaubojus, ir leidžiu tau tuščiai kalbėti.
Staiga apsisprendžiu ir tariu:
- Have you got any money left?
Ir bandau supykti, nes nekenčiu šito klausimo, o dar labiau tavęs, nes esu nuolat priversta jį kelti. Tačiau šį kartą jis nuskamba taip šaltai, taip abejingai, jog net pati pašiurpstu. Tikresnio pabaigos pranašo nebereikia. Tu irgi nutyli. Pauzė užsitęsia, nes  ir tu, ko gero, pajutai skirtumą, o gal net norėtum, kad tas klausimas skambėtų įprastai nemaloniai, kandžiai, tulžingai. Bet jis bespalvis. Kaip formalumas.
- Of course, you haven’t. You never have any money left. The sort of yours…- atsakau pati.
Tu vėl imi berti tuščius man žodžius. Tik aš nebeketinu klausytis to, ką šimtus kartų girdėjau. Kam dar kartą susinervinti. O, iš kitos pusės, kaip visa tai nuobodu.
Nusižiovauju:
- Look. Tell me nothing. I’m just going out and leaving you.
- Why? – pašaipi ironija. Taip kalba vyras, kuris įsitikinęs, kad esi tokia kvaila, jog niekada jo nepaliksi. (Bet kažkodėl, kai jam atsibosti ir jis meta tave, mano, kad staiga tapsi protinga ir jį suprasi).
Bet manęs nebejaudina nei pašaipa tokiame, rodos, mylėtame balse, nei tai, kas čia pamestas, nei tai, kas protingas, o kas kvailas. Reikia viską greičiau baigti. (Nejaugi bijau, kad galiu apsigalvoti).
- Because you’re helpless. I need somebody much stronger. Am I looking forward to the living in this shabby room? With you and without any hope for the better? I want the sun, I want adventurous, colourful life instead of this misery.
Mano ausis pasiekia tavo žodžiai. Atrodai nuvargęs, išsekęs, susitaikęs. Liežuvio galiuku net pajuntu švino skonį (bent jau aš įsivaizduoju, kad jis toks). Ir pagalvoju, kad lauke dangus turbūt pilkas.
- Shut the door…
Dabar suabejoju, ar man tiesiog išeiti, ar atsigręžti ir paskutinį kartą žvilgtelėti į tave, gulintį ant apdriskusios lovos. (Ant tos pačios senos ir girgždančios, apie kurią …aš nebenoriu galvoti).  Nepaprastai ramų ir šaltą. Tačiau per daug gerai išmanau tavo vaidybą, kad nenutuokčiau, jog viduje kunkuliuoji ir lauki, apsąlęs lauki, mano kapituliacijos. Įsivaizduoji. Kaip aš tuoj apsisuksiu 180 laipsnių kampu ir desperatiškai pulsiu prie tavęs, šaukdama, kad negaliu išeiti, nes myliu tave. Ir tau vėl bus gera, įprasta ir net pakilu dėl savo vertės pajutimo – juk aš niekur nedingsiu, juk tu toks nepakartojamas.

Nelaistoma žemė išdžiūsta ir nebekenčia saulės. Ji trokšta lietaus ir gaivumos.

Žengiu per slenkstį ir uždarau paskui save duris.

Žinau, kad dabar tu guli ramiai, lūkuriuodamas, nes aš turiu grįžti.
Aš turiu grįžti po trijų minučių.
Jei joms praslinkus nepasirodysiu, tu staigiai iššoksi iš lovos į batus, perskrisi laiptinę ir pasivysi mane, ne taip jau labai ir skubančią kitos gatvelės gale. Todėl nėra kur skubėti.
Tau.
Tik aš šį kartą per tas tris minutes pabėgėsiu porą kvartalų ne ta kryptimi, kuri mums pakeliui.

Viskas bus taip nauja. Nesigailiu: nors neturiu nieko, bet atgavau save. Save be tavęs. “Tu”, “tu” – dink iš mano minčių. Palik mane kaip po lietaus nuplautą asfaltą – šviežią, garuojančią, ištroškusią visko, kas nesusiję su tavimi.

O lauke tikrai lašnoja. Aš dar turiu kišenėje 20-ies svarų banknotą bei pusę pakelio cigarečių. Ir, eidama šito svetimo miesto gatve, aš plačiai nusišypsau pirmam pasitaikiusiam praeiviui.