nuobodulys

nusispyriau nuovargį
nuo apsunkusių kojų
išravėjau pastovėjusias mintis
įsipyliau maitinamojo skysčio
baltosioms ląstelėms
labiau suardyti
iš televizoriaus
mirgantis sniegas

pažadino---

lietvamzdžiais ropojantys lašai
slinko pro šalį, abejingi
nematomi vamzdyje,
kvaili
dūzgė ratais mašinos
traiškydamos tuos lašus---

ir tyliai
kvatojos mėnulis
nugrimzdęs
į ištinusį laikiną dangų

apkabinau save
veidrodyje ---
pavargusios akys
išsiliejusios žiūri
jokio dėkingumo

tik pjaustyti tylą
galima riekėmis
ir dėti ant stalo
molinėn lėkštėn