Pasaka – 16, 17, 18

16. Valdovė skrenda į žemę

Jau kelios dienos, kaip visos mėnulio raganos laukia — nesulaukia grįžtant iš žemės trijų savo draugių. Žiūri vienon mėnulio pusėn, žiūri kiton, o jų vis nesimato. Labiausiai kenčia valdovė. Ji jau buvo ir nagus pasigalandusi ir apgalvojusi, kaip tardys ir kvos tą iškaršusį senį, kaip jis viską išpasakos ir ji tada galės vėl grįžti į žemę ir valdyti ne tik raganyną, bet ir žmones.
Valdovės prastą nuotaiką greitai pajuto ir jos bičiulės, nes ji pradėjo mėtytis kandžiomis frazėmis, liepė atlikinėti beprasmius darbus. Galiausiai raganos suėjo aptarti savo reikalų ir nuspręsti ką daryti — ieškoti ir gelbėti negrįžusias ar visko atsisakyti ir į žemę kol kas visai nebekišti nosies.
— Čia yra įsivėlusi kokia nors pragaro dvasia, nes anksčiau taip niekada nėra buvę, — pradėjo valdovė lyg ir teisindama savo nuostatą — vėl pradėti žygį prieš žemėje gyvenančius žmones.
— Jau labai keista ir nesuvokiama ta istorija... Juk raganos nėra tokios jau paskutinės liurbės, jeigu ir būtų atsitikęs kas nenumatyto, tai tik vienai, o kitos dvi būtų grįžusios... Dabar gi viskas kaip į vandenį — iš trijų nebepasirodė nė viena... — palaikė raganų valdovę viena iš jaunesnių.
— Neįtikėtini dalykai... Aš net pradedu galvoti, ar mūsų jos neišdavė ir nesusidėjo su kokiais žemės pašlemėkais... Juk, kaip raganos, jos moka visokių pokštų ir galėtų galvą susukti ne vienam žemės gyventojui... Sakysim, pasivertusios kokiomis gražiomis panaitėmis ar dar ką susigalvojusios...
— Na, jau tuo niekada nepatikėsiu... Juk išskrido mano geriausia draugė ir ji tikrai neturėjo jokių piktų kėslų... Jai mūsų būryje buvo gera kaip danguje... Ji, jei nieko nebūtų atsitikę, tikrai būtų grįžusi... — įsitepė kita.
— Ir man taip atrodo, kad jos niekur geriau neras. Juk čia dabar buvo tokia nežabota laisvė, tiek laisvo laiko, jokių rūpesčių, tik, kaip žmonės sako, gyvenk ir žvenk. Bet negalime pamiršti ir to, kad jos, nežiūrint nieko, ima ir jau kelinta diena negrįžta... — toliau dalijosi mintimis valdovė.
— Ir mes be jų ir toliau liekame nežinioje. Niekas, kaip ir prieš mėnesį, mums negali paaiškinti, kur pasidėjo buvusioji valdovė, jos urvas ir kalnai... — pergyveno dar viena ragana.
— Taigi aš ir nutariau — rytoj pat skrisiu į žemę pati, užeisiu pas Liuciferį ir išsiaiškinsiu, kas darosi šiame pasaulyje, kodėl taip nematytai varžoma raganų veikla, ir taip atvirai jos išstumiamos iš žemės, bemaž visai atskiriamos nuo žmonių ir jų vaikų... — užbaigė valdovė.
Visos raganos neramiai sujudėjo, pasigirdo nedrąsūs pritarimo šūksniai ir abejonės:
— Seniai taip reikėjo, seniai taip reikėjo... Liuciferis tikrai žinos ir viską paaiškins...
— Tik būk atsargi, niekam nesirodyk, nesivelk su niekuo į jokius ginčus. Aš neįsivaizduoju, kas bebūtų iš mūsų, jei ir tamsta nebegrįžtum... — aimanavo kitos.
— Mane lydės dvi artimiausios ir gudriausios mano draugės. Išskrendame per patį vidurdienį, kad dar su šviesa apžiūrėti vietovę ir sutemus iškart nusileisti prie ežero ir pasibelsti į pragaro vartus...

17. Žalis budi ir veikia

Kai naujoji raganų valdovė su dviem raganomis pasirodė virš senelio sodybos, apie ją, pasivertęs nematomu ratą po rato suko Žalis. Jis vienu momentu tik pajuto, kad šluota kryptelėjo šonan ir kaip kokia laukinė nejodyta kumelaitė šoktelėjo į viršų. Žalis vos išsilaikė nenuslydęs nuo jos ir dar tvirčiau įsikibo į nuzulintą ir daug ką per amžių mačiusį jos kotą.
— Ale tegul tave galai, kas tai mano šluotai taip staigiai šovė į galvą mėtytis į šonus... Toks netikėtas šuolis, ar tik nebus ją, ilgai stovėjusią kerčioje, apriejusi kokia pasiutusi žiurkė? — ištarė vos ne balsu ir labai nustebo.
Kai po keletos minučių, šluotai gerokai kilstelėjus virš sodybos, Žalis pamatė atskrendančias tris raganas ir kai jo šluota prisigretinusi prie jų pradėjo skristi kartu, Žaliui nebeliko jokių įtarimų dėl šluotos staigių šuolių. Raganos šnekėjosi ir jis, skrisdamas visai arti jų, išgirdo:
— Tai jau ir atskridome. Ana ir ežerėlis jau pasimatė...
— Iš tikrųjų, vietoj dumblino prūdo koks gražus ežeras atsiradęs... Viena skrisdama nebūčiau nė pažinusi, — akis išplėtus ir nustebus dairėsi valdovė.
— O—cho, pirmą kartą, valdove, ir man akys buvo išsiplėtusios, bet dabar jau esu pripratusi ir man čia patinka, ne kartą teko ir paplaukioti jo švariame ir kvapniame vandeny...
— Kur nepatiks, tokia graži vieta... Na, tai nepamirškit, ką nurodžiau: kai aš panersiu ir nueisiu pas Liuciferį, judvi pasislėpusios viena viename, kita kitame krūme, žiūrėkit ar paežerėje neatsitiks ko nenumatyto ar įtartino... Jei kas — tuoj pat šokit vandenin ir pranešite man. Bet kol kas aš nieko įtartino nematau... Gal šį kartą mum pasiseks be didesnių nuotykių sužinoti visas draugių ir urvo dingimo paslaptis.
— Gerai, valdove, kaip liepei, taip ir bus padaryta.
„Ar bereikia geresnės progos joms suimti? “—pagalvojo Žalis ir tyliai pasakė lazdelei:
— Murki murki, kai suduosiu, sumažink jas iki delno dydžio ir lai niekas negirdi jų balso...
Kai tik raganų vyriausioji nusimetė drabužius ir pasivertusi žuvele nuniro į ežerą, Žalis priskridęs prie vieno krūmo, sušėrė lazdele pirmajai ir surišęs įsidėjo į kišenę, o paskui tokiu pat veiksmu pasigavo ir kitą. Po to sėdėdamas ant savo šluotelės, kaip tikras Karlsonas, laviruodamas bemaž vienoje vietoje, laukė pasirodant iš ežero raganų valdovės.

18. Nėra akmens

Valdovė tuo tarpu pasivertusi didele žuvimi naršė po ežerą, bet niekur negalėjo aptikti didžiojo dugno akmens, po kuriuo buvo paslėpti pragaro vartai.
— Perkūnėlis, kaip čia gilu ir tamsu, o jau šaltis, tarsi viršuje būtų tikra žiema... Bet kur tas nelemtas didysis akmuo, kodėl aš jo nematau?.. Gal prūdą betvarkant jį storai bus apnešę dumblu? Ar dar koks perkūnas bus atsitikęs... “— pusbalsiu samprotavo ragana ir pelėkais bei uodega bandė krapštyti dumblą... Jai taip besiduodant priplaukė pelėkų adatas pašiaušęs nedidelis pūgžlys ir kiek pastovėjęs ir gerai apžiūrėjęs besidarbuojančią didelę žuvį, tyliai prabilo:
— Ar tamsta tik ne didžiojo dugno akmens ieškai?
— Kaip tik jo... Man būtinai reikia susitikti su ponu Liuciferiu...
— O—o — o, panyte, būsi gerokai pavėlavusi... Pragaro ir Liuciferiaus seniai čia nebėra. Jis persikėlė toli toli už devynių kalnų, už devynių jūrų ir devynių upių žmonėms ir kitiems gyviams neprieinamon vieton. Ten plyti užburtas ir užkeiktas didelis ir gilus kalnų ežeras...
— O — jei, o — jei... Jei teisybę sakai, tai baisiai mane nustebinai ir nuliūdinai... Čia tokios ištaigingos patalpos buvo, taip viskas įruošta ir sutvarkyta... Ėmė, matai, ir nebeliko pragaro... Tai ko benorėti šiais baisiais laikais mums, vargšėms raganoms... Derglioja dabar mus, kas tiktai benori ir niekaip atsispirti nebegalim...
— Taip jau išeina, — atsiliepia pūgžlys, — keičiasi laikai, keičiasi pragarai, keičiasi viskas...
— Bet pragaras, ar ir jis gali keistis? Niekad nepatikėsiu tokiais žodžiais... Ar Liuciferis taip lengvai galėjo sutikti keltis kitur? Juk tiek amžių čia išgyveno ir visi žinojo kur jo ieškoti... O dabar tiek nežinomybės ir vargo prisidėjo... Į tokius tolius kas begalėtų nukakti, o jei ir surasi jį, tai ar begalėsi prieiti ir pasikalbėti. Anksčiau viskas geriau buvo, o dabar viskas aukštyn kojomis stojasi...
— Kas teisybė, tas teisybė. Dabar pas jį skriste niekada nebenuskrisi. Nė viena šluota toje kelionėje niekam nepagelbės... Tik pėstute... O jei kas sugalvos skristi ant šluotos, tai jį nuneš visai kiton pusėn ir nei Liuciferio, nei pragaro jis niekada nebesuras. Išmintingai apsidraudė senas vilkas ir niekas dabar iš ten jo nebeiškrapštys...
— Tik pagalvokit... A — jei, a — jei, kiek vargo teks patirti, kol iki jo benusikrapštysi...
— Tai jau, plikom rankom peklos valdovo nebepagausi... Kiekvienas kalnas, kiekviena upė ir jūra yra užburti ir juos įveikti keliauninkui ne taip jau paprasta.
Ir pūgžlys, kaip netikėtai pasirodė, taip netikėtai ir dingo.
Valdovė nieko nepešusi ir nebelaukus išnėrė iš vandens ir išlipo į krantą. Mojo savo draugėms, kad ateitų, bet tos nesirodė. Netrukus pajuto, kaip kažkas kepštelėjo per nugarą ir ją sučiupo nežinoma ir nematoma ranka. Ragana nepasimetė, tuoj suleido nagus ir dantis į tos nematomos rankos delną ir pasinaudojusi savininko išgąsčiu bandė išsilaisvinti ir pasprukti. Nors jai burnoje pasūrėjo ir delnas priplūdo nematomo kraujo, bet raganą laikę pirštai ne tik neatsileido, bet dar labiau susispaudė ir tuoj pat pagalbon atlėkė antroji nematoma ranka ir sučiupo ją už pakarpos. Dabar ragana skeryčiojosi, bet netrukus buvo apsukta virvele ir nebegalėjo pajudėti. „Blogiausia, kad aš negaliu matyti nei kas mane pagavo, nei dėl ko taip smarkiai sumažėjau... “ Kai ji atsidūrė Žalio švarko kišenėje, pajuto, kad kažkas, kažkur ją neša... Dar baisiau raganai pasidarė, kai pajuto šalia gulint abi savo drauges, su kuriom ji, nors ir visa gerkle rėkė, negalėjo susišnekėti.