Visi mes žmonės

Visi mes žmonės, visi turime silpnybių. Aš ir turiu (nors ir labai sunku tuo patikėti), bet juk visada smagiau kalbėti apie svetimas, ar ne?
Jis gyvena kaimynystėje (o gal gyveno? Seniai aš jį jau bemačiau). Jo silpnybė – alkoholis, turbūt esate apie tokią girdėję? O gal ir patys turite? Ne? Na, tai jūsų laimė... arba ne. Taigi, čia – jo silpnybė.
Mano silpnybė – žvejyba.
Ar bent nutuokiate kokios panašios mudviejų silpnybės? Ne, nekvailiokite, aš alaus į žvejybą neimu (bent jau tada, kai imu meškeres). Pabandysiu papasakoti nuo pradžių.
Keliamės mudu ryte, apie 4.00. Išeiname į kiemą, susitikę pasilabiname. Mano rankos dreba nuo šalčio, o jo... jo rankos irgi dreba. Tylėdami einame iki sandėliuko. Užsidedame ant pečių senas kariškas “trofėjines” kuprines (įtariu, kad to paties modelio). Jo kuprinėje žvanga vakar išgerti bei pakampėse surinkti buteliai, o maniškėje žvejybos įrankiai. Lygiai taip patraukiame prie visą parą dirbančios parduotuvės. Abu perkame po pigiausią butelį. Vienas – vyno, kitas – limonado, ir abu atsigaivinti...
Išsiskiriame. Kiekvienas prie savo opijaus.
Susitinkame apie 11. 00 prie įvažiavimo į kiemą. Jis svirinėdamas nuo kampo prie kampo mintyse mina vėl kažkur pamestą (o gal pagaliau jau ir “prakaltą”) dviratį, o aš vaizduotės pasaulyje sveriu pabėgusią žuvį. Jaučiamės pavargę ir neišsimiegoję. Laikydamiesi turėklų vienas paskui kitą užkopiame stačiais laiptais kiekvienas į savo kiautą. Aš galvoju apie jo beprasmį rytą, jis (jei dar galvoja, nors abejoju) apie mano.
Po piet einu taisyti sulūžusios meškerės. Kaimynas – butelių ir dingusio dviračio.
Klausiate koks moralas? Nėra jokio moralo, tiesiog visi mes žmonės, ir netaip jau smarkai vieni nuo kitų skiriamės.