Mano liūdesio vasara

Mano liūdesio vasara,
Prisigėrus žiedų geltonumo,
Išdidžiai karaliauja.
Kai vakaro rūkas,
Jo prasminga vėsa
Kruopščiai šaldo man kūną.
Kai pavargęs pavėsis
Nuo vidurdienio bėga
Ir guodžia mane
Vienišą gatvės praeivę.
Kai kvapas aviečių iš saujos
Teka tiesiai į kraują
Be sąlygų, be išpuikimo.

Mano liūdesio vasara,
Kokia tu graži,
Dovanodama šventą buvimą.