Nelaiminga Žodyno meilė

Vieną kartą į didelį ir gražų namą atsikraustė šeima. Namas gan senoviškas, bet šeimai patiko. Name buvo didelis laikrodis. Jis ilgus metus ėjo nesustodamas. Jo rodyklės nepavargdamos rodė laiką. Šalia laikrodžio buvo lentyna su senomis knygomis. Nuo poezijos iki enciklopedijų, visa lentyna buvo pilna pačių garbingiausių knygų. Lentynos kampe buvo įsikūręs žodynas. Jame tilpo apie tūkstantį žodžių. Visa lentyna juo didžiavosi.
Vieną saulėtą popietę šeimininkų dukra Marija atnešė neregėto grožio mažą, dailią vazelę. Ji buvo balta, tobulai išlenktu kakleliu. Joje gėlių nebuvo, bet ir be gėlių ji buvo be galo graži. Mergina vazelę pastatė prie žodyno! Ach, koks žodynas buvo laimingas! Juk prie jo stovės tokia gražuolė!
- Sveika - nedrąsiai pasisveikino žodynas.
- Labas, - pasisveikino vazelė ir nusišypsojo.
- Ar tau patinka šis namas? – jau drąsiau pasiteiravo žodynas.
- Na, gal kiek niūrokas, bet man patinka! – pasakė savo nuomonę vazelė. Jie šnekėjosi gerą valandėlę, kol atėjo gili  naktis ir jie  užmigo.
Laikui bėgant, žodynas pamilo vazelę. Jis ėmė savo žodžiuose ieškoti žodžių, išreiškiančių meilę.
Jis nepastebėjo, kaip pavydi laikrodis...  Stebėdamas žodyno laimę laikrodis vis labiau kaupė savyje pavydą. Laikrodis net paprašė žvakę, kad ji padegtų žodyną. Žvakė pasibaisėjo ir atsisakė... Kitą ryta Marija atnešė gėlių ir pamerkė jas į vazelę. O kaip, nuostabiai ji atrodė! Tarsi pasakų karalaitė su gėlių karūna.  Laikrodis stebėjo vazelę ir žodyną neatitraukdamas akių. Ir staiga jam gimė išganinga mintis. Jis norėjo, kad vazelę mylėtų tik jį.  Jis pasiuntė ilgąją savo rodyklę, kad ji nustumtu vazele nuo žodyno. Bet rodyklė stumtelėjo per stipriai ir vazelė nulėkė žemėn. Ji sudužo. Laikrodis suprato ką padaręs. Bet jau buvo per vėlu taisyti savo darbą.
Atėjusi Marija sušlavė vazelės šukes ir padėjo prie žodyno. Žodynas jautė, kad nieko taip nemylės, kaip mylėjo vazele...