Paskutinis postas

8

Suskambo gongas, kviečiantis išklausyti Tarybos priimto sprendimo. Aikštėje susirinko didžiulė minia. Visi Kariai, Burtininkai, Šventikai ir Šamanai priekyje, vaikai, moterys ir tie, kurie jau nebegalėjo valdyti ginklo, gale. Į balkoną išėjo Vyriausiasis, šalia jo stovėjo Ateivis. Žinia apie tai kas įvyko Naktį buvo pasiekusi visus. Todėl Ateivio pasirodymas buvo pasitiktas didžiuliais plojimais. Vyriausiasis pakėlė ranką ir minia nutilo:
- Šie žmonės mūsų draugai. Jie atvyko ištiesti mums pagalbos ranką. Jų ginklai galingesni už mūsų. Jų žinios pranoksta dievus. Aš buvau jų pasaulyje – tai Dangaus Karalystė...
Aikštėje buvo mirtina tyla. Šie Ateiviai užkariavo žmonių pasitikėjimą per vieną Naktį. Dabar dar kažkas turėjo atsitikti.
- Jie ištyrė mūsų pasaulį ir suprato, kad mes esame Paskutinis Postas savame pasaulyje. Visur kitur viešpatauja Naktis. Jie negali Jos nugalėti. – Per minią nuvilnijo nusivylimo atodūsis, tačiau Vyriausiasis pakėlė ranką ir vėl mirtina tyla. – Tačiau jie siūlo mums persikelti į jų pasaulį.
Man apsisuko galva. O minia ošė kaip išprotėjusi. Man pasidarė aišku, jei ir papasakočiau šamano istorija, manim mažų mažiausiai niekas nepatikėtų. Ką daryti? Vienintelis klausimas, įsirėžęs į mano smegenis, buvo baisesnis už bet kokią Naktį...   

9

Persikraustymas vyko sparčiau nei aš tikėjausi. Pirmiausia persikėlė Taryba su visa savo Sargyba. Mūsų Kariams nuo Ateivių pasirodymo Bokšte budėti nebereikėjo, tad didžioji dauguma Karių taip pat buvo išvykę. Šventikai su Burtininkais nedelsė. Tačiau Šamanai kraustėsi nenorom. Moterys ir vaikai į viską žiūrėjo kaip į didžiausią stebuklą.
Šamanas surado mane Bokšte, prieš pat saulės laidą. Jo paklaikusios akys gąsdino mane labiau nei visas besiartinančių baidyklių pulkas.
- Ateivių ginklai tikrai galingi, - tariau žvelgdamas, kaip spirga baidyklių kūnai.
- Aš nepaliksiu savojo pasaulio... - šamanas kalbėjo tvirtu balsu.
- Tada mirsi... arba nuo Nakties padarų, arba nuo Ateivių. – Stebėjausi, kaip lengva kalbėti apie mirtį.
- O jei keliausiu... – jis trumpam nutilo, giliai atsikvėpė: - Jei keliausim mirsim nuo Saulės... Be kovos.
Šamanas išsitraukė kardą ir metėsi nuo bokšto žemyn į patį degančių baidyklių sūkurį. Trumpa buvo kova. Mačiau, kaip jis mirė...

10

Aš buvau vienas iš paskutinių, kurie paliko Pilį.
Kelionės nebuvo. Mes įėjome į „kamuolį“ ir ... išėjome Ateivių pasaulyje. Keistas tai buvo pasaulis. Nesuprantamas. Svetimas. Apsidairiau aplink. Nė vieno Ateivio. O be jų visi stebuklai, kurie mus supo buvo beverčiai, mes nemokėjom jais naudotis.
Tiesa sakant, dabar mes buvom Ateiviai. Apžvelgiau žmonių veidus. Vien tik baimė akyse. Pakėliau galvą aukštyn. Kupolas slėpė dangų...
Aš užkopiau į patį aukščiausią pastatą. Pažvelgiau į tolį. Atsivėrė kupolas ir prieš akis pasirodė didžiulės saulės nušviesta dykuma. Šamanas buvo teisus: šis pasaulis merdėjo...
- Paskutinis Postas nekris be kovos... – tikėjausi, kad šamano rutuliukai bus nemaloni staigmena Ateiviams, palikau juos „kamuolyje“, kada nors jie nukris ant žemės...
Pajutau didėjantį karštį – artėjo Saulė žudikė.


2003 09 04
Mantas