Rašyk
Eilės (73403)
Fantastika (2195)
Esė (1497)
Proza (10381)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1117)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Įžanga

Kas negirdėjo apie Sičko Verdę, tiems ši istorija bus puiki pažintis su seniai išnykusia gyvenviete ir manimi, buvusiu Verdės gyventoju. Žinoma, jeigu Jūs to norite. O Jūs tikrai to norite, antraip neskaitytumėte šių eilučių.
Paprastai naujos gyvenvietės prasideda vos nuo vienos trobos arba nereikšmingo forto nesvetingoje šalyje. Vėliau, tarsi grybai po lietaus, išdygsta nauji namukai, nauji sandėliai, tvartai, atkeliauja nauji nuotykių ieškotojai, kurie vėliau tampa ištikimais gyventojais. Taip atsiranda kaimeliai, kurie vėliau virsta miesteliais ir galų gale - didmiesčiais.
Deja, ne visada taip atsitinka. Kartais mažas miestelis staiga ima ir sunyksta iki tos vienos trobos, o ta viena troba nelauktai sudega, palikdama tik pelenų krūvą.
Ar taip nutiko Verdei?
Negalėčiau Jums papasakoti šios istorijos, jeigu manęs paties nebūtų tenai nuvedęs nuotykių ieškotojo smalsumas. Taigi, patogiai atsiloškite, prisikimškite savo mėgstamiausią pypkę ir nusiteikite pakeliauti su manimi. Beje, aš esu Benediktas Hantlis. Galite vadinti mane tiesiog Benu.

1 dalis

Sičko Verdė


Mūsų keistasis smėlynų diližanas pasirodė daug ištvermingesnis, nei atrodė kelionės pradžioje. Maniau, kad jis pames ratus jau po savaitės, bet vežikas tik pasijuokė iš mano nuogąstavimų ir pareiškė, jog su šituo griozdu ir keturiais senukais mulais dar spės nuvažiuoti iš vienos Afrikos pakrantės į kitą. Aš su malonumu prisiminiau lengvą kelionę laivu iš Mochos į Džiboutą, su kuria lyginant šis kratymasis vos įžiūrimais keliais atrodė kaip koks pragaras. Pradžioje dar buvo galima kęsti, tačiau kuo toliau, tuo dažniau mes stabčiojome pailsinti savo vargšų nukratytų užpakalių.
Man rodės, kad senuko Jansono žemėlapis buvo sudarytas tik dėl gražumo. Tie drambliai ir paukščiai gal ir gražiai nupiešti, tačiau man, kaip nuotykių ieškotojui, atrodė nerimtai. Trūko tikslumo.
Sėdėti nebenorėjo nei vienas iš penkių mano bendrakeleivių. Visi jie vyko į Sičko Verdę skirtingais tikslais, kurie manęs nėmaž nedomino. Mes daugiausiai aptarinėjome Etiopijos kraštovaizdžius, kuriuos su mumis keliavęs dailininkas skubėjo įamžinti popieriaus lapuose. Keliolika dienų mums kelią rodė Avašo upė, tačiau paskui ir ji pasiliko toli dešinėje, o aplinkui pasirodė kalnai.
Išvydęs kalnus, vežikas pareiškė, kad iki Verdės beliko vos diena kelio. Mes labai nudžiugome, o mūsų užpakaliai lyg ir nustojo skųstis.  Nekantraudami laukėme jaukaus bariuko ir gero, vėsaus alaus.

Niekuomet nepamiršiu įspūdžio, kurį padarė pirmą kartą pamatytos Sičko Verdės gatvelės. Mes į kaimelį įvažiavome jau pradėjus temti, tačiau mūsų nepasitiko nė vienas žibintas. Afrikoje temsta gana greitai, ir toks nerūpestingumas labai papiktino vežiką. Pirmąjį žibintą uždegė mūsų pasitikti išlindęs murzinas vaikis, kuris parodė vežikui, kur pastatyti diližaną. Kol jie iškinkė mulus, aš uždegiau antrą žibintą. Pasiėmiau jį, kad matyčiau, kur einu.
Aplinkui buvo taip tylu, kad mano žingsniai atrodė neįprastai triukšmingi. Po batais treškėjo smulkios pjuvenos, žiro smulkūs akmenėliai, kartais išgirsdavau, kaip sutrata medinio namo sienojus.
Pastatai buvo sukurpti daugiausiai iš rąstų, kažkokiu iškreiptu anglišku stiliumi. Labai stiprus neišbaigtumo įspūdis. Štai vienoje sienoje kažkas pradėjo kaltu kurti ornamentus, tačiau taip ir nepabaigė savo darbo, paliko...
Kitur langinės atsuktos ir pastatytos palei sieną. Ir dar pajuodusios nuo lietaus ir saulės. O langas- tarsi juoda skylė sienoje. Ir kas žino, gal kas nors viduje dabar spokso į mane iš tamsos?..
Žibintas nenoriai užgriebė nemažą plotą aplink mane. Gatvelės čia sutvarkytos, bet  trūko gyventojų. Nejaugi visi taip vieningai suskubo miegoti?
Netoliese languose plieskė silpna šviesa, tačiau aš toliau nebenorėjau traukti. Grįžau prie diližano ir paklausiau vaikio, kur yra svečių namai. Šis nurodė man, kur keliauti, bet paskui paprašė palaukti, kol mano bendrakeleiviai išsikraus daiktus. Vaikis pats nusičiupo didelį lagaminą, įsikando vieno mažesnio rankeną ir mostelėjo, kad sektume paskui jį. Aš ėjau už jo, šviesdamas kelią abiem žibintais. Jis pavedė mus per keturis pastatus į šoną nuo kelio. Ten mes išgirdome vandens šniokštimą – visai šalia pro Verdę tekėjo platokas Teršetas. Vaikis pasilypėjo ant akmeninės terasos ir kulnu trissyk spyrė į duris.
- Tuoj, palauk... - atsklido balsas iš vidaus.
Šeimininkas jau žinojo apie mus. Jis pasisveikino, pasižiūrėjo į upę kažkokiu neramiu žvilgsniu, kol mes brovėmės pro jį vidun su savo daiktais.
- O kur kiti gyventojai? - paklausiau aš jo.
- Miega, - atsakė jis trumpai. - Ir jums patarčiau, jaunikaiti. Tokiu laiku Verdėje nerasi jokių linksmybių.
Aš jam paaiškinau, kad ne linksmybių atvažiavau ieškoti.
Jis įdėmiai nužvelgė mano kuklų lagaminą ir išsišiepė.
- Vadinasi, rašytojas...
Į jo taiklią išvadą nieko neatsakiau.
Siauras barinis stalas priimamajame atrodė lyg ir per mažas tokiai didelei patalpai. Ant jo gulėjo stora svečių knyga ir penkios, į vieną luitą sulipdytos žvakės. Kampe stovėjo kelios kėdės ir pačiame gale - didelė juoda spinta. Ant netašytų rąstų sienos kabojo nedidukas paveikslas, kuriuo dailininkas kaipmat susidomėjo. 
Mus pasitiko šeimininkė patinusiomis akimis. Ji paliepė vaikui gabenti lagaminus į antrą aukštą, o mums pasiūlė pašildyti vakarienę, už kurią užsiprašė nei daug, nei mažai. Po sauso kelioninio maisto davinių mums labai reikėjo šviežienos, tad nesispyriojome. Ji nuvedė mus į valgomąjį, paprašė sėstis ir truputį palaukti.
Dailininkas padavė atbėgusiam vaikiui monetą už visą jo triūsą ir tyliu balsu burbtelėjo mums pirmą šio vakaro frazę:
- Draugužiai, man atrodo, jog visi ką tik atvažiavome į vaiduoklių irštvą...
Kelionės metu mes visi įpratome vienas kitą vadinti draugužiais, taip atsikratydami visų etiketo vingrybių. Ir patogu, ir liežuvio per daug nelaužai...
- Nepalyginsi su Džiboutu... - mąsliai atsiliepė kažkuris. - Aš ten kiaurą naktį linksmindavausi. Ačiū Dievui, rytoj traukiame toliau.
- Išskyrus Benediktą, ar ne?
- Aš lieku, - linktelėjau ir atsiverčiau savo užrašų knygelę, kad pasižymėčiau pastabas apie atvykimą į kaimelį.
- Gal dar medžiotojas būsi? - tingiai paklausė dailininkas.
- Šaudyti moku, o va medžioti dar neteko, - prisipažinau.
- Tai nieko tokio. Čia, kiek girdėjau, visi tik tą ir teveikia. Ilgam lieki?
- Dar nežinau.
Dailininkas įsitaisė už stalo, o aš tuo metu neskubėdamas užrašiau tai, kas man rūpėjo.
Šeimininkė atnešė mums troškinio ir jau vien kvapas taip sujaudino skrandį, kad vargšas ėmė kunkuliuoti iš nekantrumo.
Apie dešimtą valandą vakaro mes išsiskirstėme po savo kambarius. Man atitekusi patalpa buvo visai nedidukė, joje tebuvo lova, kėdė ir spintelė – stalas. Niekas per daug nesivargino svečiams įrenginėti kokius nors papildomus patogumus, ar bent pakabinti kokį paveikslą, kad būtų į ką paganyti akis. Nors, kai gulėdamas įsižiūri į neobliuotas lubų lentas, apšviestas žvakių šviesos, tai ten irgi randi kažką, kas ilgam prikausto smalsų žvilgsnį. Mano atveju tai buvo voratinklių raizgalynė, kurios centre nejudėdamas kėpsojo stambus, pilkas voras...
--[]--

Ryte mane pažadino žmonių balsai, atsklidę iš pirmo aukšto. Pramankštinau kojas, apsirengiau, rūpestingai susirinkau būtiniausius daiktus: užrašų knygelę ir pieštuką. Pažvelgiau į viršų – voras vis dar tebebuvo savo vietoje.
Koridoriuje buvo tylu, tik iš valgomojo sklido šūksniai. Pažinau dailininko balsą. Jis kaip tik citavo kažkokią filosofišką išmintį.
-Ilgokai miegi, Benediktai, - pastebėjo pasisveikinęs. - Argi kelionės metu neišsimiegojai?
- Lova labai minkšta, - pasiteisinau šeimininkei girdint ir ji patenkinta nusišypsojo. Baigusi dėlioti indus, atsisuko į mane:
- Ko tamsta norėsite pusryčiams?
Išsakiau savo kuklius pageidavimus ir ji nuskubėjo ruošti.

Papusryčiavęs aš palikau keliauninkus laukti diližano, o pats patraukiau apžiūrėti gyvenvietės, kurioje buvau nutaręs praleisti gerus du mėnesius. O jei patiktų – galbūt net ir metus...
Verdė, nepaisant kaitinančios ryto saulės, tebebuvo stebėtinai tylus kaimelis. Girdėjau tik neramius naminių gyvulių balsus, o žmonių balsų neišgirdau nei vieno. Nors sutikau ne vieną vietinį gyventoją.
Pirmiausia, kas krito į akis – visi jie buvo kažkokie persigandę. Arba čia toks vietinis paprotys – vaikščioti nutaisius susirūpinusį snukelį ir staigiai šaudyti akutėmis aplinkui, tarsi iš už kampo tuoj turėtų išlįsti baubas ir surikti kažką tokio nelabai linksmo.
Iš pradžių nekreipiau į tai per daug dėmesio, tačiau, kai nusibasčiau prie vandens malūno, nutiko šis tas, kas privertė susidomėti.
Prie vandens senyva moteriškė skalavo ką tik išplautus drabužius. Susikrovė juos į krepšį, pakėlė jį ir jau ruošėsi sukti namo, kai išvydo mane, netyčia pasimaišiusį jai ant tako.
Reakcija buvo audringa.
Ji dar labiau išplėtė ir taip dideles akis, paleido nešulį, prispaudė rankas prie veido ir dusliai aiktelėjo, tarsi ūmai praradusi balsą. Aš nustebęs sustojau, ji, sunkiai kvėpuodama, graibėsi už krūtinės, ramindama širdį...
- Jums viskas gerai, ponia? - susirūpinau.
- Dieeee... - nutęsė. - O aš pagalvojau, pamačiau šitą... Apsirikau.
Ji sunkiai atsiduso ir jau siekė savo nelengvo nešulio, bet aš ją aplenkiau. Nėra geresnio būdo susirasti pažįstamų, kaip kažkam padėti.
- Leiskite, aš jums padėsiu.
- Ką jūs, nesivarginkite...
- Tai kad jau paėmiau. Rodykite kelią, aš nunešiu.
Ji nusišypsojo ir parodė į akmeninį pastatą.
- Štai čia, į šitą užeigą. Jūs tikriausiai neseniai atvykote?
- Tai jau taip. Aš, galima sakyti, naujas Verdės gyventojas, - pasakiau jai savo vardą, bet, ko gero, jis nebuvo deramai išgirstas.
- Medžiotojas? - moters balse suskambo vos juntamos nerimo gaidelės.
- Ne, tik keliautojas.
Dusyk džiugiai linktelėjo.
- Ir gerai, jaunuoli. Medžiotojams čia prakeikta vieta.
- Kodėl?
Ji pasitrynė delnus ir mostelėjo viena ranka:
- Tiesiog taip yra... Padėkite skalbinius štai čia. Ir prašom į vidų. Pavaišinsiu neseniai atvežtu vynu.

Jos užeiga buvo visai nedidukė, tačiau labai gražiai įrengta. Tikriausiai ponia Hor (taip ji pavadino save) labai nemėgo triukšmingų palėbavimų, nes viduje pastatė tik keturis stalelius, kurių kiekvienas turėjo po dvi pintas kėdes. Patalpa atrodė visai nedidukė, nors, geriau įsižiūrėjęs, supratau, kad dydį iš dalies nulėmė tamsios spalvos.
Išgirdusi varstomas duris, iš kito kambario atskubėjo jauna mergina, lydima gal septynerių – aštuonerių metų vaikio. Ponia Hor jiems mostelėjo, kad viskas gerai ir pagalbos nereikia, tačiau abu tik dar labiau susidomėjo. Pasisveikinau.
Berniukas jau buvo spėjęs kažkur išsipurvinti. Kaip ir visi maži vaikai - jie, sulaukę tokio amžiaus, imasi viską tyrinėti, kur kokia bala telkšo, ar labai gili ir panašiai. Londone tokių lakstydavo būriais, landžiodavo tarp siaurų gatvelių kaip kokie žiurkiūkščiai, visus kampus ir plyšius tikriausiai mintinai žinojo. O juk ir aš kažkada toks buvau. Ir tėvas visai nepykdavo, kai vakarais grįždavau beveik juodas nuo purvo ir anglių. Ir dabar dar pamenu tą Londoną, kurį atradau būdamas mažas. Tai visai kitas pasaulis, kuriame suaugusieji neturi vietos.

Vaikis vilkėjo languotus marškinius ir mūvėjo iki krūtinės užtemptas kelnes, kurias tikriausiai iš senelio paveldėjo. Nusistebėjau, kad iš tokio karikatūrinio stiliaus beveik neima juokas – kaip vaikui, tokia apranga atrodė bemaž natūrali. Ir, savaime aišku, jis buvo be batų. Užtai su storomis, juodomis kojinėmis, kurios greičiausiai tarnavo kaip mokasinai. Ant galvos jis buvo užsimaukšlinęs suplyšusią skrybėlę.

Tuo tarpu merginos apdaras buvo beveik švarus. Beveik, nes ji tikriausiai atėjo iš virtuvės, kur visą prijuostę buvo nutaškiusi kažkokiais maisto likučiais. Ji greitai ją nusijuosė, jau norėjo eiti prie baro, bet po ponios Hor pastabos tik sustingo tarpduryje ir kukliu galvos linktelėjimu atsakė į mano pasisveikinimą. Simpatiška mergina. Galbūt ne gražuolė, tačiau akys pakankamai išraiškingos, smalsios, nosis mielai riesta ir lūpos labai rimtai suspaustos – ji buvo tikras rimtumo įsikūnijimas. Tik labai pablyškusi, tarsi dienų dienomis ją būtų kamavęs smarkus jaudulys.
- Tie pirkliai iš Džibouto - sukčiai, kokių reta. - Pasipiktinusi ponia Hor atnešė didelį, juodą butelį ir dvi taures. - Jie dažniausiai man atveža visokio pigaus gėralo, o parduoda kaip karališką. Mano, kad aš, sena moteriškė apie gerą vyną nieko nenusimanau. Bet aš nusimanau... - ji nusišypsojo ir pastvėrė nuo baro įmantriai sukonstruotą kamščiatraukį. - Šis vynas – vienas iš tų retų atvejų, kai jie susipranta ir nors kartą atveža tai, ko man reikia. Verdėje ir taip mažai gyventojų. Visi čia tik geru žodžiu mini Hor namus ir jos parduodamą vyną. Pabandykite, jaunuoli!
Ji, smagiai trūktelėjusi, išrovė kamštį, padėjo jį į peleninę ir pripylė pusę taurės.
- Ar tamsta jau seniai Verdėje gyvenate? - paklausiau, pasukdamas taurę pirštų galais. Tada atsargiai ją pakėliau.
- Kai aš čionai atvykau su savo vyru, Verdėje stovėjo tik penkios trobos, - pareiškė ji su tam tikru pasididžiavimu. - Galima sakyti, aš čia viena iš pirmųjų gyventojų.
Ji pripylė savo taurę, atėmusi iš manęs galimybę jai patarnauti. Gurkštelėjo ir pamažu jos veidą nutvieskė palaiminga šypsena.
- Ir taip jau devyniolika metų, - ji svajingai užvertė akis ir plekštelėjo liežuviu.
- O vietiniai? Ar jie ramūs? - pasidomėjau, ištuštinęs savo taurę.
Ponia Hor akimirksniu paniuro ir kažkaip baimingai žvilgtelėjo į durų pusę, šiuo veiksmu primindama man vietinių gyventojų keistenybę.
- Man truputį keista, kad visi vietiniai gyventojai kažkokie išsigandę. - Tiriamai nužvelgiau merginą, kuri tyliai kažką dirbo prie baro, tikriausiai viena ausimi klausydamasi mūsų pokalbio. Sulig šiais žodžiais ji pažvelgė į mane didelėmis akimis ir, galiu prisiekti, jose išvydau tuos pačius baimės šešėlius. Ji skubiai nusuko žvilgsnį į savo darbą. – Ar jūs turite problemų su vietiniais, ponia Hor?
Šeimininkė padėjo savo taurę ant stalo ir jau siekė butelio, bet aš ją aplenkiau. Kol menkoje šviesoje  juodai žvilgantis skystis tekėjo iš butelio į taurę, ji tesugebėjo sunkiai atsidusti.
- Nėra čia jokių aborigenų, ponaiti... Hantli.
Visgi mano pavardę prisiminė.
- Tačiau yra kažkas kita, ar ne? Ar jūs bijotės vienas kito?
Ji lėtai papurtė galvą.
- Greičiau jau dėl vienas kito... - sumurmėjo ir nugėrė didelį gurkšnį. - Verdė yra prakeikta medžiotojams. Aš jau tai minėjau, atrodo...  Kiek kartų aš sakiau tiems neklaužadoms – nedrįskite traukti medžioti į kalnus. Jau geriau į slėnį. Bet argi jie manęs klausė? Kvaili tie vyrai per visą pilvą. Jeigu jau mato, kad moteris dėl jų nerimauja, tai jiems, matai, garbės reikalas užkopti į aukščiausią viršukalnę ir grįžus pasakyti: „va, matai? Nieko baisaus. “
Taip mano sūnus ir žuvo – per savo vyrišką išdidumą. Ir mano vyras žuvo. Abu tikėjo, kad žino geriau...

Neaiškus buvo jos pasakojimas ir neišbaigtas, tikriausiai Hor dabar sklandė savo prisiminimų pasaulyje.
- Verdė turi niūrią istoriją, ponaiti Hantli, - paneigė mano teoriją jos žodžiai. - Ar žinote ją?
Tyliai papurčiau galvą, kas turėjo reikšti „ne“.
- Seniau čia tebuvo paprasta savana, apsupta retų miškelių ir tirštai džiunglėmis pasipuošusių kalnų. Tai buvo tuščias slėnis. Jame niekas negyveno, tačiau kalnuose – taip, gyveno... O kur tiksliai – dabar jau niekas neatrastų. Medžiotojai, atvykę čionai nudirti laukiniams žvėrims kalių, susirėmė su tais šėtono apsėstais juodaodžiais ir iššaudė visus iki vieno. Tai nėra melas, nes per savo devynioliką čia praleistų metų aš nemačiau nei vieno aborigeno. Nei viena ietis neišlindo ir džiunglių tankmės.
Hor vėl nugėrė stambų gurkšnį. Mergina prie baro stovėjo nejudėdama ir žiūrėjo į kažką, kas buvo jos delnuose. Ji tikriausiai klausėsi Hor pasakojimo, pamiršusi savo darbą.
- Šis slėnis medžiotojams taip patiko, - vėl sugirgždėjo Hor, - kad jie pastatė nedidelį fortą. Dabar tas fortas stovi Verdės vakariniame pakraštyje, tik jis naudojamas kaip grūdų sandėlis. O tada jie jame pragyveno ilgus mėnesius, lupdami visokių žvėrių kailius ir ruošdamiesi ilgai kelionei. Sukaupė tokį gausų grobį! Ir kai jie, palikę fortą, su savo grobiu pasiekė Džiboutą, gandas apie medžiotojų rojų pasklido plačiai. Čionai patraukė visi, kuriuos traukė slėnio grožis ir azartas taikliems šūviams. Praplėtė fortą, pastatė naujų trobesių, įsikūrė... O paskui medžiotojus, žinoma, atsekė ir pirkliai. Jie ir pravažinėjo tą kelią, kuriuo jūs atvykote pas mus, jaunuoli.
- Aš girdėjau, kad Verdė šiuo metu tapo jau ne galutiniu to kelio tikslu, - suabejojau.
- Anksčiau buvo. - Linktelėjo Hor, sutikdama su manimi. - Medžiotojai nesėdi vietoje. Po kelių metų nuo pirmojo atsikraustymo, kuomet ir aš su vyru atvykome čionai, medžiotojai surado kitą vietą anapus vakarinio slėnio kalno. Ten dabar stovi kitas kaimelis, tik vos vos mažesnis nei Verdė. Nors dabar jau aš abejoju savo žodžiais, ponaiti Hantli...
Mergina prie baro barkštelėjo kažkokiu raktų ryšuliu ir tas garsas buvo tarsi ženklas senei kilstelėti savo taurę prie lūpų, ką ji ir padarė.
Lauke nuaidėjo šaižokas švilpuko signalas – tai diližano vežėjas švilpė, norėdamas perspėti keleivius, kad jie teturi paskutines minutes atsisveikinti su Sičko Verde. Sulig tuo garsu aš krūptelėjau ir nustebęs įsispoksojau į ponią Hor.
Išgąsdino toli gražu ne švilpimas, o ponios reakcija į jį.
Hor, galima sakyti, šokte pašoko nuo kėdės, išmesdama savo taurę ant žemės ir dusliai aiktelėdama. Ji kaip paklaikusi kelias akimirkas dairėsi į šalis, prispaudusi rankas prie krūtinės, tada sukluso ir jau piktai dėbtelėjo į laukujas duris.
Mergina, kuri iš pradžių irgi atrodė gana išsigandusi, skubiai išlindo iš už baro ir nubėgo prie durų. Išlindusi į lauką ji piktai riktelėjo į diližano pusę:
- Gal malonėsite daugiau nešvilpti?! Mano motinos silpna širdis! Jūs galėjote ją nužudyti!
Lauke kažkas šūktelėjo, lyg teisindamasis, lyg atsiprašinėdamas. Ponia Hor lėtai atsisėdo ir bukai nužvelgė stiklo šukes ant grindų. Jos rankos dar virpėjo, kai sugriebė butelį ir skubiai nugėrė riebų gurkžnį tiesiai iš jo.
- Ponia Hor, ar jums viskas gerai?
Ji palinksėjo, rydama gurkšnį.
- Kiekvieną pavasarį šitaip... - atsiduso ir delnu perbraukė lūpas. - Kiekvieną pavasarį ir kiekvieną sumautą rudenį!
Ji pažvelgė į mane išsigandusiomis akimis.
- Aš nebaigiau savo pasakojimo, berods? Taip, nebaigiau... Atleiskite man už isteriją. Tai va, ponaiti Hantli, pirmosiomis dienomis čia buvo medžiotojų rojus. Daugybė gyvūnų, daugybė kailių ir jokio maisto trūkumo. Bet tada... iš kažkur pasirodė tas keistas sutvėrimas. Su dvylika savo tarnų, dvylika visiškų bepročių...
Hor balsas pritilo, dabar ji man garsiai šnabždėjo, krenkšdama it sena varna:
- Jie ir dabar tebebėgioja po kalnus, tykodami ten mūsų medžiotojų. Į slėnį niekada nenusileidžia! Niekada, išskyrus tuos atvejus, kai atlydi fleitininką, kuris ateina kiekvieną pavasarį ir rudenį pašaukti naujų savo tarnų.
- Kas jie tokie? - pertraukiau jos nerišlias mintis. - Ir kas toks tas fleitininkas?
- Fleitininkas ir yra visų mūsų baimė. - Hor vėl stvėrė butelį. - Šėtonas juodu apsiaustu. Niekas nežino, kas jis toks, ar iš kur. Tačiau dabar visi žino, koks jo veidas. Praeitą rudenį jo veidu tapo Haris Lambornas!

Turbūt įsivaizduojate, kokį neryškų paveikslą turėjau po šitokių padrikų minčių? Praktiškai jokio. Kažkokia neaiški būtybė su ragais, vadinama fleitininku, kuri plėšia nuo kažkokio Hario Lamborno veidą ir užsideda jį sau. Aš troškau išklausinėti ponią Hor smulkiau ir smulkiau, tačiau mano norams nebuvo lemta išsipildyti.
Ne, senė nesusmuko, apimta priepuolio ir nenumirė. Ji tebesėdėjo prieš mane ir laikėsi savo gerojo vyno butelio, kai staiga sukluso ir baimingai pažvelgė į savo dukterį.
Kol abi moterys suklususios dairėsi viena į kitą, išgirdau tylią ir švelnią melodiją, tarsi kažkokį tolimą aidą, prasimušusį pro medines užeigos sienas.
Hor užriko nesavu balsu ir šaukdama puolė prie laukujų durų:
- Čia tas šėtonas! Čia jis! O Dieve, nejaugi vėl kažkas buvo kalnuose?! Nejaugi vėl?!..
Kol nustebęs dairiausi, lauke kilo garsus šurmulys. Kažkas suklykė, išgirdau verkiantį vaiką. Kai Hor dingo už durų, jos duktė suskubo paskui motiną, šaukdama jai, kad kuo greičiau nusiramintų ir grįžtų į vidų. Iš tiesų, senę reikėjo vesti vidun. Su tokia silpna širdimi ji nebūtų atlaikiusi pašalinių skatinamo jaudulio. O lauke kaip tik toks ir kilo.

Išbėgęs paskui moteris į lauką, melodiją išgirdau jau pakankamai aiškiai.
Kad ir kas grojo ta nematoma fleita, darė tai stulbinančiai puikiai. Švelnus garsas lengvai kilo ir leidosi, melodija žaismingai vinguriavo, virpindama klausytojo sielą, tačiau niekas aplinkui jos nesiklausė lengva širdimi. Visų veiduose atsispindėjo siaubas. Ir visi kaip vienas stebėjo kelią, vedusį link tilto per Teršetą. Netgi diližano vežikas nustebęs pasilipo aukščiau, kad pirmas pamatytų nuostabiosios melodijos kūrėją.
- Nešaudyti! - suriko kažkas, perrėkdamas susirinkusiųjų dejones. - Nepadės! Išveskite iš čia moteris, po perkūnais! Ką čia veikia senė Hor?!
Balso savininkas – aukštas žaliūkas medžioklio uniforma, lengvai brovėsi pro minią, tarsi būtų padėties šeimininkas. Jis neturėjo jokio ginklo, tik stambius kumščius, kuriems nejučia pajutau pagarbą.
Staiga šurmulys nutilo. Visi nuščiuvę kažko laukė, o mergina, pačiupusi už rankos savo motiną, iš visų jėgų stengėsi įtempti ją vidun. Aš puoliau jai padėti.
- Ponia Hor, jūs privalote...
- Šėtonas vėl pasiims vieną medžiotoją! Aš turiu pamatyti, kurį! Turiu pamatyti!.. - įnirtingai priešinosi senė.
Bet jos jėgų nepakako įveikti mus abu. Bendromis pastangomis įtempėme Hor atgal į užeigą ir mergina užrakino duris.
- Ko jie ten laukia? - paklausiau jaunosios šeimininkės.
- Fleitininko! - mergina pasodino motiną į krėslą ir įbruko jai į rankas tą patį vyno butelį. Hor, nieko nelaukdama, užsivertė jį ir dideliais gurkšniais ėmė ryti.
Fleitos melodija skverbėsi pro sienas nebevaržoma. Ji buvo savotiškai žavinga, neįprasta, tačiau visuose klausytojų veiduose, kiek pamačiau per langą, atsispindėjo toli gražu ne susižavėjimas.
Stengiausi pažvelgti į tiltą, bet langas buvo per mažas ir toliau kaip iki priešpriešiais stovinčio namo kampo nieko nesimatė.
- Kažkuris iš medžiotojų buvo kalnuose ir sutiko vieną iš fleitininko žmonių. - Mergina prisiglaudė prie stiklo visai šalia manęs. - Antraip pats fleitininkas čia nesirodytų. Jo melodija... jaučiate, kaip keistai ji veikia jūsų kūną?
- Taip...
- Džiaukitės, kad ji skirta ne jums. Ji kviečia kažką kitą. Kažkas papildys fleitininko bepročių gretas...
- Aš nieko nesuprantu...
- Suprasite. Ateis laikas, ir jūs bijosite pavasario bei rudens lygiai kaip ir visi kiti. Žiūrėkite!
Ji suvirpėjo ir tuo pat metu į mums matomą gatvės plotą įžengė pati keisčiausia iki šiol matytų padarų grupė.

Pats pirmas, be jokios abejonės, žengė pats fleitininkas. Tai buvo gan aukšta žmogysta, apsisiautusi visiškai juodu apsiaustu su giliu, susiraukšlėjusiu gobtuvu, nuleistu taip žemai, kad jo juodoje gilumoje nebuvo įmanoma įžiūrėti jokio veido. Iš tos gilumos kyšojo tokia pati juoda fleita, laikoma dviejų penkiapirščių rankų, tiktai ne baltų, o juodų kaip naktis. Tikriausiai fleitininkas mūvėjo pirštines, nes netgi čiabuviai neturi tokių tamsių plaštakų, kokias mačiau pas šį padarą. Bežiūrėdamas į jį pajutau keistą nerimą, tarsi stebėčiau kažkokį vaiduoklį, apsireiškusį vidury dienos.
- Haris Lambornas! - sušnabždėjo mergina. - Praeitą rudenį jis tapo fleitininku. Visi tai matė. Jeigu pakeltume tą gobtuvą, tikriausiai pamatytume jo paties veidą.
- Aš nieko nesuprantu...
- Jūs dar per mažai matėte ir išgirdote. Žiūrėkite!
Už fleitininko svirduliavo keistos žmogystos, sustojusios darniomis eilėmis po tris. Aš suabejojau, ar tai tikrai žmonės, nes ir išvaizda, ir eisena nelabai panašėjo į normalių žmonių.
Visų pirma, jie buvo neįtikėtinai liesi. Pro sudriskusius marškinius ir apsmukusias kelnes švietė balta oda, pakibusi ant išsišovusių kaulų. Skruostai įdubę, lūpos atvipę, kai kuriems trūko nemažai dantų. Ir akys – išblukę, tarsi negyvėlių, įsmeigtos į vieną tašką. Rodės, jie visiškai nesidomėjo, kur jie atėjo ir ko. Ir jie visi kėlė jeigu ne baimę, tai natūralų pasišlykštėjimą.
- Tomas Horas! - mergina staiga sukūkčiojo ir priglaudė delnus prie stiklo. - Mano brolis! O Dieve, kaip baisiai jis atrodo!...
- Tomas? - sumurmėjo mums už nugarų ponia Hor. - Ar jis ten, Mere?
- Mama, nesiartink! - perspėjo Merė, užgniauždama ašaras. - Jie abu ten. Ir tėtis...
- Betgi jūs sakėte, jog jie abu žuvę! - apstulbau.
Merė dėbtelėjo į mane piktu žvilgsniu ir paskui bakstelėjo pirštu į stiklą:
- O jums atrodo, jie ten panašūs į gyvus?!
Kuo ilgiau stebėjau keistąją procesiją, tuo mažiau abejojau Merės žodžiais. Priėjęs prie vieno pastato durų, fleitininkas sustojo, sustingo ir jo zombių būrys. Tačiau fleitos melodija nesiliovė virpinusi sielos savo įstabiu grožiu.
Pamačiau prie fleitininko besiartinantį vyrą juoda sutana. Vienoje rankoje jis nešėsi medinį kryžių, kitoje- juodą, storą knygą. Tikriausiai Bibliją. Prisiartinęs per tris žingsnius, jis ištiesė kryžių į fleitininką ir ėmė kažką šaukti lotyniškai, žegnodamas padarą kelis kartus iš eilės. Regis, jo pastangos keistajam padarui – Hariui Lambornui nepadarė jokio įspūdžio.
Staiga Merė įsikibo nagais man į petį.
- Tai  Džono Makbraido namas! - sušuko ji. - Verdės kalvis! Štai ko jis atėjo!
- Pasiimti kalvio? - pasitikslinau. - Kam?
- Makbraidas turi sūnų. Dar neaišku, ar tai tėvas, ar sūnus...
- Jūs kalbate nesuprantamai! Ką jis darys su vienu iš Makbraidų?!
- Ar jūs aklas?! Pažvelkite į fleitininko būrį. Į būrio paskutinę eilę. Matote?
Paskutinėje eilėje trūko vieno zombio. Aš pradėjau skaičiuoti tuos skarmalius ir įsitikinau, kad fleitininkas atsivedė jų vienuolika. 
- Jų visada būna dvylika! - skubiai šnabždėjo Merė. - Visada tik dvylika. Todėl fleitininkas ir atėjo pas Makbraidus.
Kalvio namo durys staiga prasivėrė. Kunigas sudejavo, tarsi iš nevilties, jog negali niekuo padėti. Tačiau, vėl ištiesęs į priekį nukryžiuotąjį, jis prapliupo dar garsesne maldų kruša.
Tarpduryje pasirodė stambus vyras. Jis lėtai išėjo į kiemą, taip keistai dėliodamas kojas, tarsi jį kas būtų tampę už virvelių. Jam iš paskos išpuolė apsiverkusi moteris, stengdamasi sulaikyti išeinantįjį.
- Dieve šventas... - persižegnojau.
- Tai Džonas... - trūksmingai iškvėpė Merė. - Jis buvo kalnuose, nelaimingasis...
Kalvis nežiūrėjo, kur stato kojas. Jo akys buvo užverstos į viršų taip, kad beveik nesimatė vyzdžių. Iš pražiotos burnos dribo tirštos seilės. Nepaisant to, jis kažkokiu stebuklingu būdu pataikė tiesiai į paskutinę eilę tarp dviejų zombių, užbaigdamas visą dvyliktuką.
Kunigas suklykė ir prišoko prie pat fleitininko, užsimodamas mediniu kryžiumi, kaip durklu. Padaras net nemanė gintis, tik pasisuko eiti šalin, nė sekundei nenutraukdamas savo melodijos.
- Ką darai?! - jau matytas žaliūkas medžioklis sučiupo kunigą ir išplėšė iš jo rankų kryžių. - Ar pakvaišote, šventas tėve?!
- Atiduok! - suriko kunigas, stengdamasis atsiimti savo ginklą. - Kaip tu nesupranti, aš juk šventas žmogus! Šėtonas negali pasiimti to, kuris tarnauja Dievui! Atiduok, ir aš jį nužudysiu!
- Nieko tu nežudysi!

Staiga mudu su Mere išgirdome, kaip girgžtelėjo užeigos durys. Mergina staigiai grįžtelėjo ir pašoko ant kojų.
- Mama!!!
Ponia Hor kažkokiu būdu atsirakino laukujes duris ir dabar tos durys laisvai suposi ant vyrių. Aš pasileidau paskui merginą, jau nujausdamas, kur pašaukė senąją motiną jos širdis.
Išbėgęs į smarkiai praretėjusią persigandusių žioplių minią, išvydau Hor bepuolančią į zombių gretas.
- Tomai, sūneli mano!...
Niekas nedrįso jos sulaikyti – visi laikėsi pagarbiu atstumu nuo pamėklių. Netgi žaliūkas buvo užsiėmęs – laikė spurdantį kunigą beveik pakėlęs jį į orą.
- Mama, nelįsk ten! - klyktelėjo Merė, bėgdama prie senės Hor, kuri bandė išstumti vieną griaučių ir skarmalų kratinį iš rikiuotės.
- Tomai, juk čia aš, tavo mama! Čia aš, mano sūneli!
Zombis sustojo, stumiamas sviro atgal, bet nesirengė griūti. Hor beveik pavyko jį  ištempti iš būrio, bet staiga fleitininkas sustojo, melodija nutilo...
Merė taip ir nespėjo pribėgti prie motinos. Nutilus melodijai, padaras, kuris anksčiau buvo Tomas Horas, tarsi atgijo. Jis kilstelėjo rankas ir pažvelgė į jį apkabinusią senę.
Atgijo jie visi. Išblukusios akys nukrypo į darnios rikiuotės ardytoją. Fleitininkas lėtai grįžtelėjo, pasuko į Hor savo gobtuvo juodą skylę ir tylėdamas laukė.
O Tomas Horas pagriebė sudžiūvusiomis rankomis motinos galvą ir vienu staigiu judesiu ją nusuko.

Nusuko, tarsi tai būtų savaime suprantamas dalykas...
Visi žiopliai, klykdami ir žiaukčiodami pabiro tolyn nuo fleitininko ir jo žmonių. Mano skrandis perspėjamai susitraukė, tačiau prieš nusisukdamas nuo siaubingo vaizdo, aš spėjau pačiupti Merę ir ištempti ją iš ten. Buvo išbalusi kaip popierius, kai įstūmiau ją į jos užeigą ir užrėmiau nugara duris.
Vėl išgirdau fleitos melodiją. Ji buvo švelni, nepaprastai raminanti. Lengva ir džiugi. Labai pavasariška.
Sudrebėjau nuo to keisto jausmo, apėmusio kūną. Už lango sušlepsėjo lėti žingsniai, tolstantys link tilto.
O tamsiame baro kampe raudojo Merė...
2005-07-29 13:25
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-10-23 23:45
L0KI
aplinkui pasirodė kalnai - tai sakai važiavot sau keliu ir kalnus pastebėjot  kai jie jus visiškai apsupo? Stulbinamas pastabumas!!! Gal norėjai parašyti, kad kalnai pasirodė prieš jus?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-08 21:18
palėpės pelytė
:) labai idomu.. Tikra fantastika, lauksiu kitu daliu :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-04 23:18
PhoBos
hm... rodos reikės skaityti ir kitas dalis, ba jau užsikabinau. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-07-31 19:49
Sportbatis
penki balai...gerai kad yra zmoniu kuriems, panasu, pavyks isgelbeti si skyreli :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-07-30 08:43
Tylusis monstras
Jėga! Tokį įdomų ir ilgą kūrinį seniai beskaičiau rašykuose. Susižavėjau. Todėl nekantraudamas lauksiu jo tęsinio. Parašyta sklandžiai, aiškiai, nenuobodžiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-07-29 23:46
Janis Jans
ow siaube kiek dawg..

            skajtyt visa taj kompo ekrane... vnz geriau isgerkim arbatos ;]~
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-07-29 18:42
innuendo
puiku. va čia tai fantastika
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-07-29 18:23
Suglumes
Kaip visada susiskaitė puikiai. Atgaiva, po paskutiniųjų fantastikos 'perliukų' ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-07-29 13:29
Aurimaz
Sveiki visi. Atsiprašau už stiprų nuvairavimą nuo "Velnių medžiotojo" į šoną, bet galiu paguosti- jis aktyviai teberašomas. Netrukus turėčiau pabaigti priešpaskutinę dalį.
O šis kūrinukas- vienas tų trumpesnių projektų, kuriems teikiu pirmenybę.
Aišku, gaila, kad čia nėra siaubo skyrelio ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą