siūti burtus

Pro langą ramiai alsavo remarkiška rytinė naktis, su indigišku dangum, nutilusom varnom [ jų karkimas it bombos Daratai pranašaudavo mirtį. Tą sunkią]. Namų iššiepti langai atspindėjo pripudruotą debesų dangų. Jei betoninė upė pradėtų tekėti – tikriausiai nuo jos pradėtų kilti rūkas. Gal pasiektų  septintą aukštą, gal atgaivintų degančius skruostus vasariškai rytine gaiva.
Darata sėdėjo ant lovos parietus kojas. Šalia pasidėjusi tris skirtingo dydžio indelius ir mažą, ištapytą pilkais drugeliais, dėžutę. Dar buvo matyti ir vidutinio dydžio pintinėlė, tokiose pasakų herojai laikydavo gyvates. Darata buvo kiek neišsimiegojusi – nuolatinės, tiksliau padrikos, sapnų frazės kankino, neleido giliai pasinerti į miegą [replėm kabinki laiką; na paskubėk, juk neleisi kad šitas vanduo visiškai paskandintų žuvis; girdėjau pardavei savo žirgą – ir taip be galo, be krašto.
Darata burs.
Iš vidutinio dydžio pintinėlės išėmė sprindžio didumo lėlytę – tuščią, be akyčių, plaukų – tik su raudonai balta suknyte.
Iš juodo dubenėlio Darata pradėjo semti mažais žiupsneliais juodųjų serbentų sėklas – be galo mėgo šias uogas. Pildama niūniavo – švelniai, it verptų šilkiniais siūlais. Kai tik ji pradėdavo niūniuoti, Jis visada paklausdavo kokį dabar užkeikimą ji kurpia. Paprasta – mažą lėlytę. Tai ji Darata – išsigandusiom, aklom akim, vos  prisiliečianti prie pasaulių, ją supančių žmonių.
Iš mažos, tapytos pilkais drugeliais dėžutės, Darata išsiėmė adatą, siūlą lininį ir ties lėlytės viršugalviu pradėjo siūti.
Niūniavo.
Iš pilkšvo indo pasisėmusi po arbūzo sėklelę pradėjo verti lėlytei vėrinį. Arbūzo sėklikės – neišsipldžiuios svajonės, karštis mušantis į smilkinius ir vanduo – Daratos gyvybė.
Trečias indelis – išpaišytas fenikso plunksnom. Dviem pirštais ištraukia kedro riešutus. Du. Lėlytės akys. Juodu siūlu padaro ją regią. Turėtų blakstienas – sumirksėtų:


Vakaras lopšinę
Niūniuoja apelsinams.

Dainuoja mano sesytė:
Žemė – kaip apelsinas.
Mėnuo dūsauja, skundžias:
Apelsinu noriu būti.

[F. G. L. ]

Trečiam komodos stalčiuj guli tamsi dėžutė. Darata ilgais pirštais ją suranda, atidaro, išima plaukų kuokštą – savų ji niekur neišmesdavo, kruopščiai piršteliais išrinkdavo iš šukų, dėdavo į šią tamsią dėžutę.
Mažais siūleliais, mažom adatėlėm lėlytei užauga kasos – perrištos violetiniu kaspinėliu.
Darata niūniuoja:
Voras
Didžiulis
Mezga žvaigždę
Mėnuliui

[F. G. L. ]

Na štai - pabaigos pradžia: išniūniuota, išsiūta, išdžiovinta, išburta

sukasi sukasi lėlytė.
Matai -  aš lėlytė
Raudonom kasytėm
Akys žibsi mėlynai.
Iššauk,
Išbėk ir nesugrįšk,
Mažoji Darata.


Niūniuoja...