Knyga

Kiekvieną dieną lygiai penktą susitinku su Usonifuru.

- Labas.

- Sveika.

- Turiu klausimą. Ar galiu apie tave parašyti knygą?

- Knygą? – nustebo Usonifuras. – Apie mane? Kam ji tau?

- Gal taip geriau pažinsiu tave.

- Nieko neįmanoma pažinti, nebent susipažinti.

- Na nepradėk. Aš čia rimtai. Aišku, aš iki galo nepažinsiu tavęs, bet
bent galėsiu džiaugtis, kad būtent apie tave parašiau knygą. Galbūt pastebėsiu tokių dalykų, su kuriais kiti nė nesusidūrė...

- Su kiekvienu žmogumi bendraujama vis kitomis formomis.

- Ir vėl tu...

- Na gerai, jau gerai. Bet aš juk toks, - šyptelėjo vėl Usonifuras. – Geriau pasakyk, kodėl apskritai nori pradėti rašyti knygą.

Dabar jau aš susimąsčiau, ar ne per aukštai iškėliau sau kartelę. Iš pradžių atrodė, kas čia tokio – parašyti knygą apie žmogų, su kuriuo daug bendrauji, ir dar įdomiu. Norisi, kad apie jį išgirstų ne vienetai, be to, pati džiaugčiausi, jog spėjau užrašyti kažkada išsakytas mintis, nes žodis – paleidai jį, ir nebesugausi. O kas užrašyta, išlieka. Bet ar sugebėsiu? Parašyto juk ištaisyti nebegalima!! Parašyk tik kokį abejotiną žodį, tai kiti taip išvedžios, kad ausys pakils ant viršugalvio. Įvairios interpretacijos zvimbs kaip bičių avilys.

Viena rašytoja mane mokė, kad reikia rašyti rašyti ir vieną dieną parašysiu, ką norėjau parašyti. Tada bus nebeįdomu, ką kiti mano, nes pačiai, svarbiausia, patiks. Įgelti, vis tiek įgels. Neskaudžiai.

Na ir kas, vėl prisiminiau: jei kritikuoja, vadinasi, patinka. Kritikai žiūri iš savo taško, manydami, kad jų pasiūlytas variantas geresnis, nors iš tikrųjų jie patys nemoka rašyti. Vadinasi, kai kritikuoja – gerai, kai giria – dar geriau.

Pala, pala, bet aš juk nuklydau į kraštutinumus. Manęs juk klausė, kodėl noriu parašyti knygą. Susikaupiau ir išpyškinau:

- Noriu parašyti knygą todėl, kad: pirmiausia, patikrinsiu save, ar moku rašyti, antra, parašiusi knygą, galėsiu kai kam įrodyti, jog nesu paprasta vištelė, trečia, esu garbėtroška, todėl turėsiu kuo didžiuotis, o ketvirta, svarbiausia, įamžinsiu žmogų, kuris daug kalbėjo...

- Nuo ko pradėsi?

- Nuo sąrašo pagrindinių darbų. Juos sukirstysiu į temas, potemes, visų pirma užrašysiu pačius stipriausius, įdomiausius, po to labai rimtus ir labai juokingus ar neįprastus.

- Kiek tu manai, jų turėtų būti? – vis dar nepasidavė Usonifuras.

Aš žinau, jų bus beveik šimtas, nes tiek slapčia, Usonifurui nepasakiusi, jau spėjau užrašyti, bet nutylėjau, pakraipiau tik pečiais, - suprask, - matysim.

- Tarkime, susidarys nemažas pluoštas, bet ar tu pagalvojai, kas tas sapaliones skaitys?

- Jei aš galvočiau apie populiarumą, rašyčiau tikrai ne apie tave, - zirstelėjau.

Pašokau lyg įgelta nuo šaligatvio, ant kurio sėdėjome, ir nė nepasižiūrėjusi į Usonifurą, nuskuodžiau namo. Rašyti.