tikrai cukrinis vakaras, nuo kurio kartais darosi net bloga... ar ne tokia čia potekstė??? Aš kažkaip ją tokią nurijau ir man pati maniera rašymo čia ir tiko.. O gal visai kitą turėjai mintį? Bet aš į savo interpretaciją irgi turiu teisę :)))
Rožinis vakaras. Vakaras cukrinis. Žinote, pagalvojau, jog gyvenimas ir cukrus yra panašūs viena savybe. Jie abu tirpsta.
Čia, tiesa, nelabai aišku, kas iš saldumo išplaukia.
Eilėraštis panašus į naturmortą. Ir jei ne besiraizgantis žalias kvapas palubėje, jis būtų pernelyg statiškas. Kvapas, skardinė melodija ir cukrinė. Ramybė? bet Įtampa vistik yra. Tikriausiai dėl tos sėlinančios melodijos.
Pasigedau žmogaus. Bent jau užuominos apie jį.
Labai jau saldus iš tiesų. Bet cukriniai kitokie nebūna.
sudėliota ir sunarpliota neblogai, man ta skardinė melodija susijungia su lietaus barbenimu į stogą/skardinį, žinoma/ ir suriša viską rožiniu kaspinėliu į tokį simpatišką, nerūpestingą daikčiuką./kaip beprasmė, bet vistiek maloni dovanėlė/