Vaikai

Vakaras liepos pabaigoje, aš atsibundu iš sunkaus, glitaus sapno (prašau, ištraukite tuos pagalius man iš galvos, labai prašau, jau pakankamai nubaudėte, galiu atsiklaupti, laižyti jūsų batus, geriau prikalkite mano rankas, bet ištraukite strypus iš galvos, rūdys ėda mintis, rūdys trukdo susikaupti). Pasitrinu akis, kumščiai lieka juodi nuo vakarykščio makiažo, kuriuo maskuoju savo irimą, likučių. Apkvaišusiu žvilgsniu permetu kambarį, atsilupusį lubų tinką, purvinus aprašinėtus tapetus, skudurą, slepiantį langą, kurio nepavadinsi užuolaida – pro cigaretėmis pradegintas skyles sunkiasi nešvari šviesa. Taigi, vadinasi, čia Emanuelio skylė. Jis sėdi ant lovos šalia manęs, atsirėmęs į sieną, turkiškai sukryžiavęs kojas, vien su apatiniais, balkšvas šešėlis, prie nosies prispaudęs popierinę nosinę, permirkusią krauju.
- Vėl? – abejingai paklausiu.
- Mhm. – numykia jis. Riebaluoti susivėlę gaurai beveik slepia išblyškusį ir patinusį jo veidą.
- Kur cigaretės?
- Ant stalo.
Aš išsliuogiu, tiksliau sakant, šiaip ne taip atsikeliu iš lovos, nes purvina, alumi sulaistyta kiliminė danga grėsmingai juda po kojomis, o dar tas galvos skausmas ir juodos dėmės, skrajojančios po visą kambarį. Užkliūnu už kažkokio pusiau lavono, bedrybsančio skersai mažos erdvės, ir tėškiuosi žemyn, pažadindama tą nelaimėlį, garsiai keikdamasi ir susilaukdama bjaurios replikos iš Emanuelio, kaip turkų paša susirangiusio ant sujauktos mūsų sofos – lovos. Atsikeliu, graibydama sekciją išdaužtais stiklais, pilną visokio rango butelių, deja, tuštutėlių. Stalas stovi prie lango, fotelyje nusmigęs Morfijus. Paglostau nuskustąją jo galvos pusę ir siekteliu Saint George, raudonuojančio tarp kruvinų stiklų (vakar Morfijui užėjo siutas ir jis panoro pasidekoruoti). Išsitraukiu cigaretę, palaimingai brūkšteliu degtuką, priglaudžiu liepsną prie cigaretės ir giliai įtraukiu. Iš karto ima tampyti tas šlykštus, vidurius rėžiantis kosulys, bet cigaretės nepaleidžiu iš pirštų. Palaukiu, kol plaučiai nors kiek apsiramins (o gal tai ne plaučiai, o koks kitas vidinis mėsgalys, nieko neišmanau medicinoje). Morfijus žiūri į mane, pramerkęs vieną paraudusią akį.
- Dar nemirsiu. Aš ne Emanuelis. – sumurmu ir dar kartą įtraukiu dūmus, šįkart atsargiau. Visi žino, kad nė vienas iš mūsų neturi ateities, ir su pasimėgavimu praktikuoja kuo nesveikesnį ir glušesnį gyvenimo būdą.
Man aštuoniolika, sukako prieš porą savaičių, šventėme iki tos datos, ir tebešvenčiame, netgi keista, iš kur traukiam tiek pinigų: kas nutręšia savo senius, gyvenančius kaime, kas pagroja gitara gatvėje, kas suka neaiškius reikalus, kas dirba. Emanuelį vakar išspyrė iš statybų už pravaikštas – visuomet nušliauždavo ten pachmielingas, o kartais apskritai nepasirodydavo, arba ateidavo girtas, sudaužytu veidu. Keista tą beviltišką lakimą pavadinti šventimu, bet tai jau sutartinis žodis. Žinoma, kai kas iš tiesų linksmindavosi, kartais netgi aš, vakar, kol Morfijui neužplaukė šyza, kartu šokome valsą ir žvengėme vos ne iki apsišlapinimo iš visokių niekų, tuo tarpu Emanuelis sėdėjo kampe, šluostėsi tą dažnai pasirodantį kraują iš nosies ir niūriai stebėjo siena laipiojančius tarakonus. Paskui jam užėjo noras juos žudyti, ir metodiškai tvatino pasirodančius su plaktuku, kol visa siena liko nusėta rudais deformuotais kūneliais, kai kurie vis dar krutėjo ir atsiplėšę šlepteldavo žemyn, pažymėję mirties vietą balzganu skysčiu.
Nežinau, kas pastaruoju metu kamuoja Emanuelį, tačiau jis tapo panašus į zombį-maniaką. Beveik nešneka, geria daug, tačiau be jokio linsmumo, dulkinasi piktai ir mechaniškai, veliasi į visas muštynes ir kartais netgi švaistosi peiliu. Iš degradų autoriteto jis virto įsiutusiu šešėliu. Galbūt jį kamuoja liga, bet abejoju, ar vien todėl jis tūžta ant viso pasaulio bei savęs. Žinau tik vieną dalyką – aš niekuo negalėjau, negaliu ir negalėsiu jam pagelbėti.
Morfijus atsikelia iš fotelio, paima Saint George, prisidega.
- Žinai tą anekdotą? Ką pamatysi, pažvelgęs blondinei į akis? Užpakalinę kaukolės sienelę.
- Aš ne blondinė. – vėl įtraukiu per giliai ir vėl kosčiu, šįkart ant delno lieka kraujo lašelių.
- Aš blondinė. Tiktai dažyta. Pažiūrėk į akis ir suprasi. – liūdnai sako Morfijus.
- Tada visi mes blondinės.
- Tikra tiesa. – nuo sofos – lovos pritaria Emanuelis. Nuo kada jis pradėjo domėtis mūsų šnekom?
- Tu ne blondinė. Tu tarakonžudikas – maniakas. – šypteli Morfijus. Emanuelis paniekinamai išsiviepia. Ir pasigaili – jo lūpa vis dar sutinusi nuo pastarųjų muštynių. Aš metu cigaretę ir bėgu į tualetą išvemti aukštyn kylančio šleikštulio.

[2]