Rinkimai (tęsinys)

– Tu surasi savąją žvaigždę, Karoli, tu tikrai ją surasi, ji kažkur yra, aš tai žinau, – kalbėjo mergina, – svarbiausia – tikėti savimi, pasitikėti žmonėmis. Galbūt aš esu naivuolė arba ta, neišaugusi iš jaunystės maksimalizmo. Bet aš noriu tikėti žmonėmis, jų nuoširdumu, gerumu, dorumu. Niekas niekada manęs neįtikins, kad žmogus žmogui tik vilkas. Brolis, draugas, mylimasis-taip, bet vilkas-ne. Kartais atrodo, kad viskas griūna aplink, kad murgdaisi purve, kad valgai vien tik sūrią druską, bet tai praeina. Tai turi praeiti, kitaip negalima. Kitaip nebeliktų žemėje vilties ir saulės, kitaip nebūtų manosios Spanguolinės, kitaip nebūtų tų, kurie manęs laukia. Žmogus be vilties – mankurtas, pakėlęs ginklą prieš savo motiną, bet ir jo akyse vieną trumputę akimirką švietė saulės spindulys.... Gera nugyventi dar vieną dieną su saule akyse..
............................................................................................................................................
Kaime prasidėjo rinkimai- nepaprastų išbandymų metais arba, kaip sakė senasis Marcelinas, gudrių  ir dar gudresnių dvikova. Išpūtęs pypkės dūmą kaimo išminčius šelmiškai pridūrė, o gudrus tai oho kaip skiriasi nuo protingo. Tik kur jie, tie protingieji? Bėgo dienos. Išvažiuodavo vieni, atvažiuodavo kiti – ir vėl karuselė iš naujo. Pašto dėžutės prisipildė įvairiausių bukletų, laikraščių, skelbimų, kurių jau seniai niekas nebeskaitė. Panelė mokytoja pamačiusi tokį pluoštą neskaitomo popieriaus pažadėjo parašyti laišką pačiam Švietimo ministrui, kad šis įpareigotų valdžios vyrus iš to prabangaus reklaminio popieriaus spausdinti pratybas pirmokams. Tai apsidžiaugtų pirmokėlis dovanų gavęs tokį  spalvotą sąsiuvinį, kaip ir gerosios pardavėjos Kazimieras, kad  dabar ilgam turėsią popieriuko krosniai užkurti. Ir dabar virtuvėje sėdėdamas su vaikais prie stalo iš reklaminio bukleto jis lankstė zuikutį.  Varlę, kurios norėjo Apolonas, padarė lengvai, bet su zuikeliu, kurio paprašė Saulutė, jau kelias dienas gyvenanti jų namuose, teko pasukti galvą. Prieš keletą metų kaimelio bibliotekoje atsitiktinai radęs knygą apie lankstymą iš popieriaus t. y. origami, Kazimieras tarsi užsikrėtė lankstymo liga. Savi ir svetimi vaikai džiaugėsi įvairiausiais gyviais: šokuojančiais, linguojančiais, plasnojančiais ir dabinosi žaismingomis  popierinėmis kepuraitėmis. Lankstydamas zuikelį vyras prisipažino vaikams turintis svajonę – nuvykti į Japoniją, šalį, iš kurios ir paplito ši meno rūšis.
– Ar ji toli, ta Poponija? - smalsavo mergaitė.
– Ne Poponija, bet Japonija, – rimtu balsu pataisė berniūkštis. – Mano tėtis viską apie ją žino ir jis mane išmokys kautis kaip nindzę.
– Kas ta rindzė? - sutriko mažoji.
– Tu kada ausis plovei, jei nieko negirdi. Ninzdė, girdi, nindzė. Tai toks japonų karys, kuris nieko nebijo. Jis tos stiprus, kad gali kautis ore. Užaugęs aš irgi būsiu nindzė.
– Tai ką, nindzės, ar eisim į koncertą? Zenonas sakė, kad bus smagus koncertas, atvažiuoja grupė „Sesutė“, -dažėsi lūpas geroji pardavėja.
– Nuo kada tu klausai, ką sako Žydrukas? - šypteli vyras.
– Šitą sritį jis daugiau išmano nei tamsta, -atkerta žmona, – be to, dar kažkokie rimti kandidatai kalbės apie reformas kaime.
– Lygtai jie ką nors supranta apie tą kaimą, kodėl dar iki šiol nesugrąžino mano senelių žemės. Nėra galimybių, o kada bus tos galimybės. Žemę kaip ir moterį reikia mylėti, o ne – nėra galimybių, – jau rimtai pyktelėjo Kazimieras. - Prieš rinkimus jie visi geri, sąžiningi, dori, o po rinkimų paaiškėja, kad yra didesni sukčiai ir vagys nei tas vargšelis, pavogęs kaimynų dviratį ir gavęs dvejus metus.
– Na, tėvai, ir užsivedei. Nenori, neik, o mes su vaikais eisim. Ar girdėjai, sako, Viktoras į kažkokią partiją įstojo. Laksto dabar po visą rajoną, popierėlius dalinėja, net kaklaraištį užsirišęs  agituoja balsuoti už jo partiją.
– Taip, aštuonių klasių nesugebėjęs pabaigti tikrai gali protingas kalbas sakyti. Išsilavinimas – nebaigta aštuonmetė. Štai kokie gudročiai ruošiasi valdyti valstybę. Dėl akių galėtų kokį diplomą nusipirkti, girdėjau, kad mieste tokius  štampuoja.
– Iš kur ubagėlis pinigų paims, toks popierius bemaž nemažai ir kainuoja. Anądien parduotuvėje  Viktorienė skundėsi, kad sunkiai verčiasi, o dar Arūnėlį operuoti reikia. Tėvai, gal sakau –padėkim. Vaiko gaila, gal po operacijos pasitaisytų. Teresėlė, daktarikė, Antosė ir kitos moterys sakiusios, kad irgi padės. Kaimynai juk esam, – krestelėjo šalia žmona.
– Jeigu reikia, tai reikia, – pakrapštęs pakaušį sutiko Kazimieras, – nežinai, kada nelaimė gali pasibelsti į tavo namų duris ir bėda, jei tu būsi vienas. Ruoškitės į tą koncertą, o tai pavėluosit.
Kultūros namų salė buvo pilnutėlė, susirinko didžioji dauguma kaimo gyventojų. Renginį, pristatydamas garbius miesto svečius, pradėjo Zenonas, po jo prie tribūnos stojo kvadratinis vyrukas, kuriam ant kaklo blizgėjo stora auksinė grandinė. Pranešėjas kalbėjo tyliu, vos girdimu balsu, kad net trečioje eilėje sėdintys klausytojai nelabai suprato, apie ką jis mekena. Galinėse salės eilėse po truputį kilo šurmulio banga, kuri greitai peraugo į visuotinį šlamesį. Kęstas pasimėgaudamas skaldė anekdotus, o aplink sėdinčios moterėlės linksmai krizeno. Kažkoks berniūkštis susikišęs du pirštus į burną garsiai sušvilpė. Pranešėjas nuleidęs galvą greitai spruko iš tribūnos. Zenonas mėgindamas taisyti padėtį pranešė, kad daroma dešimties minučių pertrauka, o po jos – koncertas. Besidomintys politika gali paklausti pranešėją individualiai, jis maloniai jų išklausysiąs ir pasistengsiąs padėti. Per stovinčių žmonių minią alkūnėmis į priekį yrėsi Viktoras, vietinės reikšmės deputatas, taip tada jį pavadino senasis Marcelinas.
Vyrai suplėšę po dūmelį rinkosi į salę, kur jau aidėjo cypiančios muzikos garsai. Zenonas blaškėsi šalia scenos, nerimaudamas, nes pradėjo rūkti garso kolonėlė, o susipainiojęs mikrofono laidas vis kliuvo už kojos grupės solistei. Ši  kelis kartus vos nepargriuvusi beviltišku žvilgsniu spoksojo į grupės gitaristą, kuris kinkuodamas galvą stengėsi suderinti instrumento stygas. Go go šokėja kraipydama plačiais klubais demonstravo žalios spalvos stringus, tuo sukeldama berniūkščių žvygavimus. Žodžiu, koncertas tikrai nusisekė.
Paskatintas koncerto sėkmės Viktoras taip pat nusprendė ankstyvą sekmadienio rytą pradėti žygį į liaudies mases. Ranka didžiuliame popieriaus lape išvedžiojęs agitacinį šūkį „Aš už sąžinę ir dorą“ vyras patraukė į artimiausių kaimynų sodybą.
Antosėlė sėdėdama prie stalo sriūbčiojo rūgusį pieną, o senasis Marcelinas prieš veidrodį skutosi barzdą, mat abu su žmona ruošėsi į bažnytėlę. Palabinęs dieną vietinės reikšmės deputatas  išdidžiai atmetęs galvą pradėjo kalbą, pasaldintą gražbyliavimais ir pažadais: aš tikiuosi, aš padarysiu, aš sukursiu, aš neimsiu, aš uždrausiu, aš tarsiuosi, aš paskirsiu. Marcelinas šelmiškai pridegęs pypkę paklausė kaimyno:
– Tai tu, Viktorai, man, mažaraščiui kaimo diedui, pasakyk, kodėl tavo kalboje vis kartojasi  aš, aš, aš, o kada bus mes, tavo kaimynai, tavo gimtojo kaimo žmonės. O gal jau jų niekam nebereikia, nebemadinga rūpintis kitais.
Viktoras sutrikęs nuo netikėto klausimo net išprakaitavo. Piktai atšovęs senajam, kad lengviausia šaipytis iš kitų, spruko pro duris ir bumbėdamas sau po nosim įsuko į Kazimiero kiemą, bet čia radęs užrakintas duris dairėsi aplinkui, ar nepamatys kokio protingo pažįstamo veidą. Mojuodamas portfeliu į fermą skubėjo veterinaras Povilas, mat paskambinęs brigadininkas pranešė, kad neklaužada arklys šokdamas per visai neaukštą kliūtį išsisuko koją. Viktoras greitai sumetęs, kad našlė Rapolienė  viena liko namuose, jau beldėsi į jos duris. Juodoji našlė, pavargusi nuo vienatvės, buvo puiki klausytoja ir pašnekovė. Tuo metu padaužos berniūkščiai – daktarikės Rūtos dvynukai – žaisdami partizanus ir šnipus jau seniai sekė Viktorą. Kai šis atsidūrė Rapolienės namuose, vaikigaliai sumanė šunybę. Nedidelio namelio duris puošė metalinis kablys, kuriuo našlė išbėgdama trumpam pas kaimynus kartais užkabindavo laukines duris. Berniūkščiai kikendami padarė tą patį ir pasislėpę už krūmų laukė veiksmo tęsinio. Praėjo dešimt minučių, dvidešimt, pusvalandis, valanda – atrodė, kad Viktoras nė neketino išeiti. Pagaliau kažkas patraukė duris, dar kartą ir dar. Pasigirdo sunerimę balsai, tada – beldimas į duris ir prašymas nekvailioti ir išleisti. Berniūkščiai išsigandę ir supratę, kad pajuokavo nelabai vykusiai, pakniubstomis spruko į laukus.
Už geros valandos pro šalį bindzeno senoji Teresėlė ir pamatė tokį vaizdą, nuo kurio jai pakirto rankas ir kojas. Tas, gėdą ir sarmatą praradęs Viktoras, vienomis apatinėmis lipa pro juodosios našlės langą, o ši lyg kokia paleistuvė dar jį atsargiai prilaiko, kad šis neįkristų į agrastų krūmą. Teresėlė, gaudydama kvapą, nudulkėjo pas Viktorienę, darže ravinčią agurkus. Moteris purvinose rankose laikydama kaupuką akimirksniu atsidūrė įvykio vietoje. Pasirodo, Teresėlė sakiusi teisybę. Našlė Rapolienė meiliai palinkusi per langą kažką suokė jos vyrui, o šis stovėdamas vienomis apatinėmis pritardamas linkčiojo.
Oi, kas tada prasidėjo. Aštriu kaupuku ėmusi genėti pasileidėlio vyro kojas ir nugarą Viktorienė šaukėsi dangaus bausmės ir rūstybės santuokos  sakramento laužytojams. Viktoras neaiškiai vapenantis apie kažkokias duris ir kablį bandė portfeliu pridengti kūną, o Rapolienė anapus lango mojuodama vyriškomis kelnėmis šaukė atsikvošėti. Viktorienė parvertusi vyrą ant agrastų krūmo tvatino kailį  savo brangiausiajam šaukdama:
– Nelabasis, plikė galvon, velnias uodegon.
  Neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne Povilas, kuris apžiūrėjęs arklį grįžo namo ir pateko į sumaištį. Išplėšęs iš sukaitusios  Viktorienės rankų kaupuką jis bandė apginti savo kaimyną ir išsiaiškinti, kas čia atsitiko. Viktorienė atšovusi, kad čia nieko nereikia aiškintis, nes ir taip viskas aišku, ji viską mačiusi savo akimis,  dar kartą kumščiu pagrūmojo vyrui ir plūsdamasi nulėkė į namus.
Tuojau pat  po visą kaimą pasklido žinia apie naują meilės romaną. Nieko neįtikino  aiškinimai, kad visa tai nesusipratimas, kad kažkas užkabino duris, kad lipdamas pro langą Viktoras suplėšė kelnes, o Rapolienė tik norėjusi jas susiūti. Kiekvienas pasakodamas šią istoriją stengėsi dar labiau ją pagražinti, padailinti – ir visai nesvarbu, kad jis nieko nematė. Nelaimėlis Viktoras tapęs nesusipratimo auka galutinai prarado viltį tapti deputatu, o juodoji našlė garsiai pažadėjo nupjauti pletkininkei Teresėlei liežuvį.
Rinkimų dieną Viktoras buvo beištraukiąs iš spintos savo gėlėtąjį kaklaraištį, bet apsigalvojęs nuėjo į tvartą taisyti sulaužyto gardo...
...........................................................................................................................................
– Tu sakai, kad tavasis gyvenimas baigia prašuoliuoti. Netiesa! Žmogus, kuris moka taip šypsotis, kuris moka taip klausytis, kuriam užteko jėgų nugalėti pačią mirtį, negali taip kalbėti. Pagaliau, ar mes iš tiesų žinome, kas yra tikrasis gyvenimas ir kur jis yra: čia žemėje, ar ten, kitur, kur skrenda mūsų išsilaisvinusios sielos. Sakoma, kad katinas turi devynis gyvenimus, o kas paskaičiavo, kiek gyvenimų duota žmogui. Vienas? Tai daug ar mažai? Kai kam per mažai, o kai kam ir to vienintelio per daug... Kai kas ant to aukuro, vadinamo gyvenimu, sudeda visą save – mylintį, laukiantį, tikintį, atleidžiantį, kiti, purvinais batais ant jo užsirepečkoję, šoka prarastosios dvasios striptizą. Deja, ne kiekvienam keliaujančiajam pavyksta nueiti į savąją kančią, į savąją laimę, į savąją meilę ar į savąjį likimą... Tada bandom klijuoti sudaužytus veidrodžius, gydom supjaustytus rankas ir šildom sugrubusias sielas.. Gerai, jei pavyksta..
.............................................................................................................................................
p.s. novelė buvo parašyta gerokai anksčiau prieš Uspaskich skandalą..