Nuotaka (miniatiura)

Niekada taip atvirai nešnekėjau su tėvu. Apie visokius purvinus dalykus, daugiausia susijusius su darbu. Motina lakstė aplinkui, ir, rodėsi, mažai trūksta iki pavojingo judesio- ji tuoj tuoj susidės rankas ant galvos ir ims linguoti į dešinę ir kairę. Purvini dalykai. Gyvenimiški. Keistas jausmas. Norėjosi pasakyti: “Viskas yra šūdas išskyrus myžalą”. Ir tuo pačiu metu beprotiškai būti dėkingu gyvenimui už šią akimirką. Gera buvo žinoti, kad ne viskas yra vien tik šūdas ir myžalas. Nes tokios akimirkos yra nuostabus dalykas. Žinojau, kad mama nepradės linguoti, nebent juokaudama. O tėvas nenutils staiga ir neužsidarys savo pasaulyje. Jis kalbės, kol tarp mūsų bus trečias asmuo- mano nuotaka.

Kur ta riba, kai degtinė tampa blogiu? Tada, kai praranda savo inervaciją išorinis šlaplės sfinkteris? Ar nuo tada, kai ji tampa drauge? Tiesiog trečiu nebyliu asmeniu, kurį lieti lūpomis, bučiuoji, lieti lūpomis… Už šia nuostabią akimirką aš bučiuoju tave, skaidrus taurus gėrime.

Paimu į rankas butelį, švelniai glostau mylimosios plaukus, pirštais braukiu per etiketę norėdamas lengvu judesiu pagauti iškritusią blakstieną, tvirtai apkabinu, priglaudžiu prie savo skruosto, ir noriu likti taip amžinai. Tegu svečiai galvoja, kad esu nepataisomas alkoholikas. Tik tėvas supranta, kad aš įsimylėjęs. Tegul tai pirma netobula mano meilė. Ant etiketės parašyta ‘tris kartus distiliuota’. Ir aš imu tikėti, kad šis skaidrumas, yra kartu ir tobulas tyrumas. Ji kaip skaisti mergelė. Ir aš nusišypsau. “Gražinai mane ir tėvą į mielą gyvenimą. Nors akimirkai. Tu mano draugė. Tu mano gėris. Tu mano nuotaka. ”

Niekada taip atvirai nešnekėjau su tėvu.