Paskutinis postas

3

Gaila, tačiau pamiegoti ilgai neteko. Vidurdienį pakilo toks triukšmas, kad aš stebėjausi kaip tie naktiniai padarai gali miegoti.
Išlindau iš savo urvo ir, nutvėręs pirmą pasitaikiusį vaikigalį, pabandžiau išsiaiškinti, triukšmo priežastį:
- Kas per velniava?
- Grįžo!!!
- Kas? – nesuprasdamas papurčiau vaikėzą.
- Laivai!..
Iš nustebimo aš atpalaidavau ranką ir, vaikėzas tuo pasinaudojęs, paspruko. Prieš pusę metų mes išleidom Jūros Keliu penkis laivus ieškoti pagalbos svečiose šalyse. Niekas nebesitikėjo jų sulaukti. Ir štai jie čia. Aš nuskubėjau į uostą.
Tačiau tai, ką išvydau uoste, visai nebuvo džiaugsmingas vaizdas. Iš penkių laivų teliko du. O ir tie patys atrodė taip, kad buvo keista juos matyti ant vandens. Pakrantėje buriavosi minios žmonių, ko gero, atvyko visi laisvi nuo Sargybos.
Tačiau, nepaisant minios,  pakrantėje buvo nepaprastai tylu. Iš laivų lipo Kariai. Stovėdamas atokiau nuo visų ėmiau juos skaičiuoti. Suskaičiavau dvidešimt  Karių ir du burtininkus. Visų atplaukusių veidai buvo niūrūs. Nė lašelio šilumos. Prie jų artėjo Tarybos nariai. Tarybos Sargyba padarė taką tarp žmonių:
- Sveiki. – Ištarė seniausias Tarybos narys. – Malonu jus matyti. Ar turėsite jėgų papasakoti, kas atsitiko?
Kariai tik niūriai linktelėjo. Ir visi patraukė į Tarybos salę. Pašalinių ten neįleido. Visos istorijos aš negirdėjau. Tik vėliau išgirdau esmę: jie niekur nerado Žmonių. Visas žemes valdė Naktis...

4

Vėl vakaras. Stoviu Bokšte. Mintys juodesnės už artėjančią Naktį. Net šaltas metalas neberamina. Mes vieni prieš Naktį!.. Juk tai jokių šansų nesuteikianti kova. Kodėl mes kovojame?..
Nežinia iš kur šalia manęs atsirado šventikas. Jis tyliai stovėjo šalia. Žvelgė į tolį.
- Kova viskas kas mums liko. Tie padarai nepripažįsta paliaubų...
Nustebęs žvelgiau nueinančiam šventikui įkandin.
Tada tvirčiau suspaudžiau kalaviją...

5

Rytas mums atnešė laikiną pergalę... ir dar vieną staigmeną: Pilies kieme atsirado spindintis daiktas. Tai buvo milžiniškas kamuolys. Žmonės su baime žvelgė į jį. Burtininkai, šamanai ir šventikai ginčijosi tarpusavyje – kas tai galėtų būti... Tačiau įdomiausia buvo tai – kad niekas nematė iš kur ir kada jis čia atsirado. Staiga „kamuolys“ sujudėjo. Jis pasidalino į dvi dalis ir ... iš jo pasirodė žmonės.
Keisti tai buvo žmonės: jų galvų nepuošė ne tik kepurės, bet jie neturėjo plaukų. Tai pirmas dalykas, kurį pastebėjau. Vėliau pamačiau dar keletą skirtumų: jų kūnai buvo liekni ir atrodė labai trapūs, kažkodėl prisiminiau legendas apie elfus. Dar po kurio laiko pastebėjau nedideles dėžutes kabančias jiems po kaklu. Jie kėlė man nepasitikėjimą...
Kai jie pasirodė didžiulė, kieme susirinkusi minia nuščiuvo, kaip viskas nuščiūva po didelės audros. Pasirodė Taryba. Vienas narys žengė į priekį ir pasveikino atvykėlius:
- Būkite pasveikinti, jei su taika atvykote.
Atvykėliai susižvalgė tarpusavyje. Jei gerai supratau jų veidų išraiškas, tai jie neatrodė sutrikę. Tada vienas jų prabilo:
- Ir jus sveikiname. Atnešėm jums taiką ir pagalbą.
Po šių žodžių per minią nuvilnijo šurmulys. Atvykėliai kalbėjo musų kalba ir negana to siūlė pagalbą. Iš kur jie visą tai žino?..
Taryba nusivedė atvykėlius į pasitarimų menę, o Tarybos Sargyba liko saugoti atvykėlių transporto. Aš nukėblinau pas šamaną tikėdamasis išgirsti iš jo kokį nors paaiškinimą.